Klaipėdos krašto istorija per raudonų plytų pastatų likimus
Klaipėdos krašto istorija Lietuvai: matoma, suprantama, svarbi
Sekite naujienas
Tauragėje atidaryta fotografijų paroda – veiks iki balandžio 30 d.
Tauragės krašto muziejaus „Santaka“ Pilies menėse atidaryta fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“, kviečianti pažvelgti į Klaipėdos krašto istoriją per raudonų plytų…Kovo 5 d. – parodos atidarymas Tauragės krašto muziejuje „Santaka“
Paroda keliauja toliau – susitikime Tauragėje! Fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ iš Šilutės keliasi į Tauragę. Kviečiame į parodos atidarymą, kuris…Fotografijų paroda – Šilutėje iki vasario 27 d.
Šilutės Hugo Šojaus muziejuje vasario 4 dieną vyko fotografijų parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ atidarymo renginys – sausakimšoje salėje. Kalbėjome ne tik…
Klaipėdos krašto istorijos linija
XIII a.
Prūsijoje, Kurše, Livonijoje įsitvirtina krikščionybę į regioną atnešęs Vokiečių ordinas, per kelis dešimtmečius nukariaujantis apie 150 tūkst. kv. km daugiausia baltiškų bei finougrų žemių, kurių atskiros dalys šiandien priklauso Estijai, Latvijai, Lietuvai, Rusijai ir Lenkijai. Lietuva tuo metu tampa savarankiška monarchija, kuri prieš Vokiečių ordiną atsilaiko.
1422 m.
Melno taikos sutartis menkai apgyvendintoje miškingoje dykroje nustato sieną, kuri atskiria Vokiečių ordino ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdas. Per penkis vėlesnius šimtmečius ši siena beveik nepatiria pokyčių.
1525 m.
Vokiečių ordinas išvaromas iš Prūsijos, kuri tampa hercogyste (kunigaikštyste). Pirmasis hercogas, Albrechtas, įveda krašte Martyno Liuterio mokymą, iš esmės atskirdamas šio regiono gyventojus nuo kaimyninių Lenkijos ir Lietuvos, kuriose toliau karaliauja katalikybė.
1544 m.
Prūsijos centre, Karaliaučiuje, Albrechtas įkuria trečią pasaulyje protestantišką universitetą, kuris keliems šimtmečiams taps svarbiu lietuvių kalbos ir šia kalba kuriamos protestantiškosios kultūros židiniu. Pirmas svarbus ženklas – Martyno Mažvydo, tuometinio šio universiteto studento, parengtas ir 1547 m. paskelbtas „Katekizmas“ – pirmoji knyga lietuvių kalba.
1618 m.
Prūsiją paveldi Brandenburgo markgrafas ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstas. Taip valdžios centras iš Karaliaučiaus persikelia į Berlyną. Jungtinės Brandenburgo ir Prūsijos valdos 1701 m. tampa Prūsijos karalyste.
XVII-XVIII A.
Prūsijos ryčiausios sritys, kurias per XV–XVI a. apgyvendina daugiausia lietuviakalbiai gyventojai (bet taip pat kuršiai ir kiti), pradedamos vadinti „lietuviškaisiais valsčiais“, „Lietuviškąja sritimi“ arba tiesiog „Lietuva“. Šis pavadinimas XVIII a. vartojamas ir administraciniam vienetui įvardyti. Vėliau sritis dar vadinama „Prūsijos Lietuva“. XX a. pr. lietuviai ją pradeda vadinti ir „Mažąja Lietuva“.
1736 m.
Prūsijos karalius patvirtina principus, pagal kuriuos mokytis tapo privalu visiems 5–12 metų vaikams, o mokytojai įpareigoti mokinius išmokyti skaityti, rašyti ir skaičiuoti. Dėl šios reformos mokyklos atsiranda kiekviename didesniame regiono kaime, o gyventojų raštingumas XIX a. tampa vienu didžiausių Europoje.
1807-1811 m.
Prūsijoje panaikinama baudžiava, visos cechų ir gildijų privilegijos, įvedama amatų ir prekybos laisvė, įgyvendinamos kitos reformos, dėl kurių XIX a. regionas patiria sparčią modernizaciją.
1818 m.
Karaliaučiuje Liudvikas Rėza paskelbia Kristijono Donelaičio „Metus“ – pirmą grožinės literatūros kūrinį lietuvių kalba.
1849 m.
Prūsijoje (Klaipėdoje, Karaliaučiuje) pradedami leisti pirmieji laikraščiai lietuvių kalba.
1864 m.
Rusijos imperijos vakarinėse gubernijose uždraudus lietuvišką spaudą lotyniškais rašmenimis, Lietuvos regionas Prūsijoje keliems dešimtmečiams tampa tokios spaudos, nelegaliai gabenamos į Rusiją, centru. Joje (Tilžėje, Ragainėje) leidžiami ir lietuvių tautinio judėjimo platforma tapę žurnalai „Auszra“ bei „Varpas“. Iš dalies tai paskatina ir lietuvišką kultūrinį sąjūdį Prūsijoje, kur randasi pirmosios lietuviškos draugijos ir politinės organizacijos.
1871 m.
Prūsijos Karalystė tampa sudėtine Vokietijos Reicho dalimi. Per kelis dešimtmečius Lietuvos regionas Prūsijoje patiria didelius pokyčius, kuriuos veikia faktas, kad Vokietija tampa didžiausia Europos ekonomika, tuo metu globaliu mastu atsiliekanti tik nuo JAV ir Britų imperijos.
1918 m.
Pirmojo pasaulinio karo rezultatai: Vokietijoje žlunga monarchija, ji paskelbiama karo pralaimėtoja, lietuvių politikai Vilniuje skelbia Lietuvos nepriklausomybę ir pareiškia, kad Mažoji Lietuva turi tapti sudėtine naujosios Lietuvos valstybės dalimi.
1923 m.
Klaipėdos kraštas, Versalio sutartimi 1920 m. nuo Vokietijos atskirtas regionas, kuriame tuo metu gyvena didžioji dalis Prūsijos lietuvių, šešiolikai metų tampa Lietuvos Respublikos dalimi. Likusi Prūsijos Lietuvos dalis į pietus nuo Nemuno lieka Vokietijai.
1945 m.
Antrojo pasaulinio karo pabaigoje regionas, šešerius metus valdytas nacistinės Vokietijos, lieka beveik be civilių gyventojų. Apie 90 proc. jų nuo artėjančios Sovietų Sąjungos kariuomenės organizuotai evakuojama arba savarankiškai bėga į Vokietijos gilumą ir į savo namus nebegrįžta. Po karo regioną apgyvendina naujakuriai, kuriems atitenka kelis šimtmečius kurtas daugiakultūris regiono paveldas.
1990 m.
Lietuvos Respublikai tapus nepriklausoma valstybe, keičiasi sąlygos kadaise Prūsijoje egzistavusiam Lietuvos regionui pažinti ir jo kultūros paveldui puoselėti.
Raudonų plytų architektūra – reikšmingas šio regiono architektūrinis paveldas.
Raudonų plytų namai Rytų Prūsijoje buvo ir yra ryškus regiono architektūrinis bruožas
Rytų Prūsija, istoriškai išsidėsčiusi šiaurės rytų Europoje, apėmė dabartinės Lietuvos, Lenkijos ir Kaliningrado srities teritorijas.
Raudonų plytų naudojimas statybose buvo populiarus dėl to, kad vietovėje buvo gausu molio.
Raudonų plytų namai Rytų Prūsijoje dažnai demonstravo savitą architektūrinį stilių, atspindintį vokiečių, rusų ir lenkų įtakų mišinį. Šių namų išorė paprastai buvo tvirta iš plytų, dažnai dažyta arba palikta natūraliu rausvu atspalviu. Jie buvo žinomi dėl savo patvarumo ir gebėjimo atlaikyti atšiaurų regiono klimatą.
Daugelis raudonų plytų namų Rytų Prūsijoje puikuojasi įmantriomis detalėmis ir ornamentais, demonstruojančiais vietinių amatininkų meistriškumą. Dekoratyviniai elementai, tokie kaip puošnios durų angos, arkiniai langai ir dekoratyvinis plytų mūras, buvo įprasti bruožai. Namai dažnai buvo dviejų ar trijų aukštų, suteikdami daug gyvenamosios vietos šeimoms.
Deja, didžioji dalis Rytų Prūsijos architektūros paveldo, įskaitant raudonų plytų namus, smarkiai nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą ir vėlesnius teritorinius pokyčius regione. Šiandien šių struktūrų liekanos primena turtingą vietovės architektūrinę ir kultūros istoriją.
Kodėl tai įdomu?
