„Reikia tiesiog paminti išdidumą ir pripažinti, kad kultūrinė, ekonominė, socialinė ir net urbanistinė pažanga Klaipėdos krašte buvo bemaž 100 metų toliau nei vadinamoje Didžiojoje Lietuvoje“, – teigia projekto „Raudonos plytos“ autorė Edita Valinčienė, kurios iniciatyva visuomenei spalį bus pristatyta fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“.

Spalio 21 d. Klaipėdoje, „Švyturys Bhouse“ erdvėje, vyks reginys istorijos gurmanams. Klaipėdiečiai ir miesto svečiai bus kviečiami diskusijai su istorikais Robertu Petrausku ir Valdu Rakučiu kontraversišku pavadinimu „Kodėl lietuviai nepriima Klaipėdos?“. Šio renginio metu visuomenei pirmą kartą bus pristatyta fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“.

Apie unikalią parodą, lietuvių požiūrį į Klaipėdą, Prūsijos karalystės laikus siekiančias prūsiškas giminės šaknis ir skaudulius dėl vertingų architektūrinių pastatų nuvertinimo atvirame interviu kalbėjome su parodos „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ iniciatore Edita Valinčiene.

Papasakok daugiau apie parodą „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“. Kaip apskritai kilo šios parodos idėja?

Fotografijų paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ yra apie Klaipėdos krašto raudonų plytų statinius ir namus, kurie yra vienas ryškesnių bruožų, skiriančių Klaipėdos kraštą nuo likusios Lietuvos. Parodos idėja – per raudonų plytų pastatus ir jų likimus pasakoti Klaipėdos krašto istoriją.

Drauge su 6 savanoriais fotografais pernai apvažiavome visą Klaipėdos kraštą nuo Nemirsetos iki Smalininkų ieškodami nykstančių raudonplyčių mokyklų, paštų, evangelikų liuteronų bažnyčių, joms priklausančių pastatų, traukinių stočių.

Projekte savo laiką ir talentus neatlygintinai dovanojo fotografai Matas Baranauskas, Andrius Pelakauskas, Gediminas Sass, Vaida Šetkauskė, Vidūnas Kulikauskis ir Donatas Vaičiulis.

O idėja kilo, matyt, jau senokai, dar mums važinėjant kartu su tečiu po Klaipėdos kraštą. Jis man rodydavo ir pasakodavo, kur ėjo siena tarp Lietuvos ir Klaipėdos krašto, kur medinius žemaitiškus statinius ima keisti mūriniai raudonų plytų, kur buvo muitinės ir panašiai. Esu jam už tai labai dėkinga.

Kokią emociją paliko pats parodos kūrimo procesas? Kokios būklės šiuos pastatus pavyko įamžinti šiais laikais?

Šie pastatai nyksta, griūva, nors ir turi šeimininkus. Tai labiausiai liūdina. Mokyklos, kurios Klaipėdos krašte buvo statomos gausiai tam, kad nė vienam vaikui nereikėtų pėsčiomis eiti daugiau trijų kilometrų, kadaise buvo pilnos. Tačiau pokariu, kai nebeliko kam jose mokytis, buvo paverstos butais. Žinoma, apie jokį paveldą ar jo išsaugojimą tuomet nebegali būti kalbos, kai perstatomos sienos, įmontuojami plastikiniai langai ar atliekamas „euroremontas“. Dėl to labai gaila, nes raudonų plytų pastatai yra vienas ryškiausių Klaipėdos krašto išskirtinumų, kurį turėtume branginti ir saugoti bei šeimininkiškai tvarkyti, jeigu norime dar ką nors iš Klaipėdos krašto išlaikyti ir išsaugoti.

Kokį pamario kraštą dar mena šie pastatai? Kuo jis, be architektūros, tuomet skyrėsi nuo didžiosios Lietuvos dalies?

Kaip žinia, iki 1923 metų Klaipėdos kraštas nepriklausė Lietuvai. Čia vyravo visiškai kitokia kultūra, architektūra, vakarietiška civilizacija. Kad geriau įsivaizduotume, Klaipėdos (tuometinio Mėmelio) kavinėse, viešbučiuose skambėjo Vakarų Europos kompozitorių kūriniai, laivais būdavo atgabenamos prekės iš Anglijos, Vokietijos, net Prancūzijos uostų. Mieste važinėjo elektrinis tramvajus (ir tai jau XX amžiaus pradžioje), miestas turėjo lietaus nuotekų sistemą ir kanalizaciją. Net žmonių buitis, apranga ir higiena gerokai skyrėsi.

Kodėl, tavo nuomone, ši paroda aktuali šiandien ir kokią pagrindinę žinutę ji neša?

Kai pradėjau projektą, vis kartojau mintį, kad jeigu pavyktų išsaugoti bent vieną raudonų plytų pastatą, jį įveiklinti žmonių interesams, kad ten vėl šurmuliuotų gyvenimas, tikslas būtų pasiektas.

Paroda „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ kalbės visuomenei apie Klaipėdos krašto istoriją XIX–XX amžiuje: apie mokyklas ir švietimo sistemą, mokymą jose, apie susisiekimą traukiniais ir pilnas geležinkelio stotis, apie pašto stotis, pašto ragą, pašto karietas. Taip pat – apie žmonės miestuose ir kaimuose, jų laisvalaikį, buitį, drabužius, apie liuteronų tikėjimą ir tradicijas šioje bažnyčioje. Laukia daug įdomaus darbo ir turinio tiems, kas domisi ir nori daugiau sužinoti apie Klaipėdos krašto istoriją ir čia gyvenusius žmones.

Savo iniciatyva neseniai pradėjai vystyti projektą „Raudonos plytos“, kuriame didelis dėmesys skiriamas Mažosios Lietuvos istoriniam paveldui. Kas paskatino imtis tokios iniciatyvos?

Meilė savo gimtajam kraštui ir apgailestavimas, kad visuomenė tiek mažai žino apie vietas, kuriose gyvena ar lankosi kaip turistai vasarą. Juk Klaipėdos kraštas gausiausiai lankomas šiltuoju metų sezonu. Šilutė, Rusnė, Kintai, Ventė, Dreverna, Svencelė, Nida, Juodkrantė, Pervalka, Preila, Nemirseta, Klaipėda – vos 101 metai, kai šios vietos yra Lietuvoje. Rambyno kalnas, Bitėnai – visa tai yra Mažoji Lietuva, Klaipėdos kraštas, Rytų Prūsija. Aš nesu istorikė. Esu žmogus, kuris domisi savo gimtojo krašto istorija, man įdomios mano šeimos šaknys ir noriu ieškodama bei atrasdama įdomių faktų juos suprantamai, aiškiai, patraukliai papasakoti kitiems.

Tave galima vadinti visišku Pamario krašto vaiku, kurio giminės medis čia tikriausiai tęsiasi iki pat Prūsijos karalystės laikų. Kuo tavo senelių ar tėvų kasdienybė čia skyrėsi nuo tų, kurie į šiuos kraštus atsikraustė ar buvo atkelti tik po II pasaulinio karo? Kokį išskirtinį kultūrinį ir genetinį savo protėvių palikimą savo asmenybėje šiandien pastebi labiausiai?

Taip, aš esu Pamario krašto vaikas. Gimiau ir augau Šilutėje, dabar gyvenu Klaipėdoje. Bandžiau gyventi ir Vilniuje. Nepatiko. Nesupratau to miesto ir grįžau atgal prie jūros. Kiek pavyko mano tečiui išsiaiškinti, mūsų šeimos protėvių šaknys – nuo Zalcburgo, kai XVIII amžiuje Prūsijos karalius pakvietė į maro nusiaubtą Rytų Prūsiją atvykti protestantus iš Austrijos, Šveicarijos ir kai kurių Vokietijos vietų. Jie mielai tai darė, nes savo gimtuosiuose kraštuose buvo persekiojami dėl tikėjimo, kad yra protestantai.

Apie savo prosenelių ir senelių kasdienybę aš galiu papasakoti tik tiek, kas man buvo pasakojama. Apie tėvų kasdienybę, žinoma, pamenu. Kad mūsų šeima šiek tiek kitokia nei dauguma Šilutėje, supratau tik pradėjusi eiti į pirmą klasę. Tuomet klasės draugai ėmė pasakoti, kad ruošiasi Pirmajai Komunijai, o aš jai nesiruošiau. Tiek mano mama, tiek tetis, tiek visi mano seneliai ir proseneliai buvo ir yra liuteronai. Po II-ojo pasaulinio karo tokių kaip mes čia liko labai nedaug, bet tikrai liko ir aš tuo labai džiaugiuosi.

Kuo skiriasi jūsų šeimos tradicijos?

Mes kitaip švenčiame Šv. Kūčias. Vakare einame į pamaldas, kurios skirtos mažiesiems, prie Kūčių stalo sėdame be 12 patiekalų, o dažniausiai su kepta antimi ant stalo. Geriame karštą vyną. Liuteronai, skirtingai nei katalikai, neina išpažinties kunigui, o nuodėmes išpažįsta savo širdyje maldoje kalbėdami su Dievu, negarbina Dievo Motinos Marijos, bažnyčioje per pamaldas gieda visi kartu, čia labai svarbi yra muzikinė dalis, vargonai. Po pamaldų bažnyčioje visi kartu susirenkame gerti kavos ar arbatos, šeimos atsineša pyragų, vaišinamės visi kartu. Liuteronų kunigai turi šeimas. Liuteronai mirusiuosius pagerbia paskutinį sekmadienį prieš Adventą. Kai kuriose šeimose yra ketvirtos valandos popiet „kavos ir pyrago“ tradicija. Tokius ryškiausius tradicinius skirtumus įvardinčiau dar pridėdama, kad labai vertinama tvarka ir punktualumas, išsimokslinimas, apsiskaitymas.

Kokie yra didžiausi pamario ir pajūrio raudonų plytų krašto statinių išskirtinumai ir kodėl jie, tavo nuomone, yra istoriškai vertingi?

Raudonų plytų pastatų Klaipėdos krašte, ačiū Dievui, yra išlikę ir nenykstančių. Tikrai yra išpuoselėtų, įveiklintų, tinkamai restauruotų. Šie pastatai yra kaip balsas iš praeities, kalbantis apie turtingą šio krašto istorinį, kultūrinį, religinį, edukacinį palikimą. Apmaudu, kad Lietuvos valstybė per 34 nepriklausomybės metus negebėjo apsaugoti šių statinių nuo negrabaus „restauravimo“, nesuteikė Kultūros paveldo objektų statuso, leido juos privatizuoti.

Dabar net išskirtinė Priekulės traukinių stotis turi šeimininką – privatų asmenį, kuriam teisiškai nieko negali įsakyti ar liepti. Nors jeigu žvelgtume istoriškai – tai vienas gražiausių ir vertingiausių Klaipėdos krašto pastatų.

Žinoma, kultūros paveldo objektai yra žymiai sudėtingiau ir brangiau prižiūrimi, todėl savininkai šio statuso vengia. Tad čia dar viena opi problema, kurios niekas kol kas negebėjo išspręsti. Manyčiau, valstybė turėtų remti raudonų plytų pastatų renovaciją, net dotuoti, bet dažniausiai Vilniui Klaipėda yra per toli, kad suprastų, kam to reikia.

Kokios tave pačią šiandien apima emocijos žvelgiant į šiuos pastatus? Juk tai yra ir artima tavo šeimos kultūrinės istorijos dalis?

Apmaudu, gaila ir liūdna. Bet tuo pačiu yra ir vilties, noro tai pakeisti. Kaip minėjau, tikrai yra gražių, prižiūrėtų, įveiklintų raudonų plytų pastatų. Tai džiugina.

Labiausiai širdį spaudžia buvusios kaimo pradinės mokyklos. Jos architektūriškai vertingos, atpažįstamos iš tolo, nes dauguma statytos pagal panašų ar tokį patį projektą. Jos puošnios, su įvairiomis architektūrinėmis detalėmis, ornamentais, langai dideli, durys masyvios, klasės – aukštomis lubomis, krosnys – koklinės.

Bet kai matau šias mokyklas išdaužytais langais, išgriautomis krosnimis, išlaužtomis durimis, priterštais rūsiais… Tai buvo pirmosios mokyklos daugeliui vaikų, brangios, pilnos šviesos, žinių, o dabar jas ištiko štai toks likimas. Pokariu sovietai visomis priemonėmis siekė griauti ir naikinti viską, kas vokiška. Taigi kliuvo ir raudonų plytų pastatams, bažnyčioms, sodyboms ir mokykloms.

Paroda bus pristatyta specialiame renginyje, kuriame istorikai V. Rakutis ir R. Petrauskas diskutuos labai kontraversiškai skambančia tema: „Kodėl lietuviai nepriima Klaipėdos?“ Kokia tavo nuomonė, ar lietuviai tikrai neprisijaukino Klaipėdos ir visos šio krašto išskirtinės istorijos?

Parodos pristatymą visuomenei natūraliai prijungėme prie žymių istorikų diskusijos. Aš nesakyčiau, kad lietuviai neprisijaukino Klaipėdos ir Klaipėdos krašto istorijos. Manyčiau, kad didelė dalis lietuvių turi per mažai žinių apie Klaipėdos krašto istoriją.

Penkiasdešimt sovietų okupacijos metų padarė savo. Memelis tapo Klaipėda ir viskas, kas buvo vokiška, buvo sugriauta. Visos septynios bažnyčios Klaipėdos senamiestyje sugriautos, reprezentacinė Biržos gatvė (dab. Atgimimo aikštė) buvo užversta žemėmis. Kaip dabar jau žinoma, net norėta visą ten stovėjusį kvartalą susprogdinti. Ši aikštė tapo Lenino aikšte. Klaipėdos kraštą norėta užčiaupti, užmaskuoti, o Klaipėdos miestą paversti pavyzdingu sovietiniu miestu ir tai, manau, sovietams iš dalies pavyko. Viliuosi, kad ateityje visuomenė vis labiau sąmoningės, trokš žinių ir taps brandesnė, pamins skaudulius ir kolektyvines traumas bei priims turtingą, labai gražią ir kultūringą Klaipėdos miesto bei Klaipėdos krašto istoriją. Istorijos nepakeisime, ji lėmė visų mūsų gyvenimus.

Kas, tavo nuomone, pakeistų tokį kiek svetimą lietuvių požiūrį į šį regioną?

Geras klausimas. Manyčiau, didesnis žinių kiekis, dažnesnis kalbėjimas apie Klaipėdos krašto istoriją be nuoskaudų, pykčio, išankstinio nusistatymo. Noras geriau suprasti, įsiklausyti į autoritetingų istorikų žinias. Priimti Klaipėdos kraštą kaip dar vieną Lietuvos įvairovės objektą, suprantant, kad jis kitoks. Gerbti čia gyvenusius ir šį kraštą kūrusius žmones. Gal kartais paminti išdidumą ir pripažinti, kad kultūrinė, ekonominė, socialinė, net urbanistinė pažanga Klaipėdos krašte buvo bemaž 100 metų toliau nei vadinamoje Didžiojoje Lietuvoje.

Paminti išdidumą ir pripažinti, kad kultūrinė, ekonominė, socialinė, net urbanistinė pažanga Klaipėdos krašte buvo bemaž 100 metų toliau nei vadinamoje Didžiojoje Lietuvoje.

Kur parodą „Raudonos Klaipėdos krašto plytos“ bus galima aplankyti ir pamatyti po jos pristatymo?

Paroda bus keliaujanti. Esame sutarę su Klaipėdos universiteto Socialinių ir humanitarinių mokslų fakultetu, kad priims parodą gruodžio mėnesį. Kitąmet priims Klaipėdos apskrities Ievos Simonaitytės viešoji biblioteka. Esame atviri, kas pakvies – ten parodą ir vešime. Tuo pačiu rinksime paramą projekto veikloms, kad galėtume visuomenei pasiūlyti daugiau kokybiškų renginių apie Klaipėdos krašto istoriją, pasikviesti įdomių istorikų, rašytojų, visuomenės veikėjų, kurti įdomų ir kokybišką turinį. Idėjų yra labai daug.

Kodėl šiandieniniams klaipėdiečiams, tavo nuomone, būtina pamatyti šią parodą ir dalyvauti jau minėtoje diskusijoje?

Manau, kad ne visiems šiandieniniams klaipėdiečiams būtina pamatyti šią parodą ir dalyvauti diskusijoje su žymiais istorikais (šypsosi). Manyčiau, kad paroda gali būti įdomi brandžioms asmenybėms, kurios yra smalsios, turi tvirtas vertybes, nori daugiau sužinoti apie savo miesto ir Klaipėdos krašto istoriją, mandagiai diskutuoti.

Manau, kad pagarba vieni kitų tiesoms, įsiklausymas, noras žinoti ir suprasti, smalsumas – tai yra mūsų auditorijos savybės, kurios mes laukiame savo parodoje ir viešosios įstaigos „Raudonos plytos“ renginiuose.