Klaipėdiškė Hildegard: manęs klausia, iš kur aš atvykusi

Edita Valinčienė

„Raudonos plytos“

Dešimties vaikų šeimoje Klaipėdos krašte gimusi ir augusi 81–erių Hildegard Ruikienė juokiasi, kad kartą lankantis poliklinikoje Klaipėdoje jos paklausė, iš kur ji atvykusi – toks neįprastas ir retas jos vardas. Antrojo pasaulinio karo baisumus patyrusi kaip kūdikis šiandien ji labiausiai apgailestauja, kad liko be gimtinės ir gimtųjų namų. „Visi turi Tėvynę ir savo žemę, o mes – nebe“, – sako sutrumpintai save Hilda pristatanti moteris. Dėl sudėtingos Klaipėdos krašto ir čia gyvenusių žmonių istorijos nėra paprasta paaiškinti, kaip susiklostė šeimų likimai, todėl su Hildegard vieną dar šiltą vasaros dieną pasikalbėjome apie jos gyvenimo istoriją. Gal tai padės skaitytojams geriau suprasti, koks buvo ir yra Klaipėdos kraštas, tik prieš 102 metus prijungtas prie Lietuvos.

Paaiškinkite, prašau, kas yra Klaipėdos krašto gyventojai? Kaip juos reikėtų teisingai vadinti? Kaip Jūs patys šeimoje save vadindavote ir dabar vadinate?

Mes esame vietiniai Klaipėdos krašto gyventojai. Mes čia gimę. Aš esu gimusi 1944 metų balandį Kuršlaukių kaime prie Gargždų. To kaimo jau nebėra, yra tik likusi Kuršlaukio gatvė. Esu krikštyta Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčioje. Mano tėvai taip pat tuokėsi Dovilų bažnyčioje. Mano seneliai, tėvas – visi gimę Klaipėdos krašte, niekur kitur. Iš niekur neatvažiavę – nei iš Alytaus, nei iš Kauno. Mes esame vietiniai. Niekada nesakėme, kad mes esame šišioniškiai. Taip mus pavadino, man atrodo, dėl upės Šyšos, kuri teka pro Šilutę. Bet mes save vadiname tiesiog vietiniais.

Kuo Klaipėdos krašto vietiniai gyventojai skiriasi, pvz., nuo Kauno rajono vietinių gyventojų?

Niekuo (juokiasi). Mes turime savo gimtą kraštą, jie – savo. Tik gal mūsų krašto istorija sudėtingesnė. Mus čia ilgą laiką laikė kaip esančius be šaknų. Visi turi savo Tėvynę, savo žemę, o mes neturime. Į mūsų kraštą po karo atvažiavo žemaičiai ir jie sako, kad Klaipėdos kraštas – jų. Tai netiesa. Mus ilgą laiką norėjo ištrinti kaip tokius esančius, išvietinti, arba vadindavo ir dabar dar kartais pavadina vokiečiais. Niekados gyvenime nebuvome vokiečiai.

Bet Klaipėdos krašte buvo vokiečių? Jūs kartu su jais augote, gyvenote?

Taip, kadangi čia buvo vokiečių valdžia, žinoma, savo laiku buvo ir vokiečių. Pavyzdžiui, mūsų kaimynai buvo vokiečiai ir kaime tai visi žinojo – jie kalbėjo tik vokiškai. Po karo beveik visi pasitraukė iš Klaipėdos krašto.

Kaip Jūs sutardavote su jais?

Mes buvome labai tolerantiški. Vaikai gal erzindavo vieni kitus, nes tai vaikai. Mes mokėjome prisitaikyti. Aš mokykloje mokiausi labai gerai, su visais sudraugaudavau. Mūsų kaimynų buvo labai daug: Grigaičiai, Gutkiai, Klumbiai, Adomaičiai, Kavoliai – visi jie buvo vietiniai. Vėliau atsikėlė žemaičiai Jaudžemiai, Stasiuliai.

Kada Jūs pati supratote, kad esate kitokia, kad Jūsų šeima kitokia, negu naujai atsikėlę kaimynai?

Kai pradėjau eiti į mokyklą. Mus mokė mokytoja Budrevičienė. Kartu su manimi į mokyklą ėjo ir mano brolis Helmutas. Kartu su Herta Kuršaityte sėdėjau viename suole. Dar prisimenu buvo Edith Gutkytė. Nebuvau viena tokia vietinė gyventoja klasėje tarp žemaičių, taigi nejaučiau didelio skirtumo, kad esu kitokia. Mokykloje Priekulėje gal labiausiai pajutau, nes visa klasė buvo komjaunuoliai, o aš ne. Kartą man mokytoja yra ten pasakius, kad norėjo iš manęs žmogų padaryt, bet aš vis tiek nestojau. Tėvas griežtai neleido ir nenorėjo.

Tik vėliau (apie 1960 metus – aut. past.) dar likę Klaipėdos krašto gyventojai išvyko į Vokietiją, o aš į pirmą klasę pradėjau eiti 1953 metais, tai dar čia tų vietinių buvo. Į aštuntą klasę jau turėjau važiuoti į Priekulę, o kiek ten pasivažinėsi. Metus pasivažinėjau ir tada išvažiavau mokytis ir dirbti į Klaipėdą. Čia mokiausi vakarinėje mokykloje, vakariniame institute ir pati save išlaikiau dienomis dirbdama.

Jūs augote 10 vaikų šeimoje. Išvardinkite, prašau, visus savo brolių ir seserų vardus.

Martinas, Vilius, Jurgis, Ansas, Mėta, Gerda, Helmutas, Hildegard, Rūta–Ingrid, Jonas.

Ar buvo smagu augti tokioje didelėje šeimoje ar kaip vaikui norėjosi, kad būtų kitaip?

Vaikai yra vaikai. Būdavo toks pavydas. Mes neturėjome kaip gražiai apsirengti, nei apsiauti gerai. Žiemą šalta būdavo. Na, ir žiūri taip, kur auga vienas vaikas – jis ir su kailinukais, ir su kepuryte gražia, o tu eini su demisezoniniu paltu sušalęs. Tai toks vaikiškas pavydas būdavo, kad aš jau tada pagalvodavau, kad reikia kabintis į gyvenimą pačiai, kad mano vaikai nevargtų, kad mano vaikai būtų aprūpinti.

Kokia kalba Jūs namuose visi kalbėjote?

Lietuviškai. Tėvas ir mama mokėjo abi kalbas: ir lietuvių, ir vokiečių, taip reikėjo, juk čia buvo dvikalbis kraštas. Mano mama buvo tokia, kad ji sakydavo, jog kalbos ant pečių nenešiosi tai vieną dieną per savaitę su mumis kalbėdavo tik vokiškai. Sakė, kad trečiadienis bus ta diena, kai aš kalbėsiu tik vokiškai. Jinai kalbėdavo vokiškai, o mes, vaikai – „bebebe“ (juokiasi). Ji mus mokindavo ir diktantus vokiškai rašyti. Mėta ir Gerda turėdavo rašyti diktantus, o aš tik klausydavausi. Kažkiek tos kalbos išmokau, bet niekada nekalbėjau, nors viską suprantu.

Jūsų tėtis Jurgis Sprogys 1952 metais tapo liuteronų kunigu. Kas pasikeitė šeimoje po to?

Pas mus buvo griežtai. Kiekvieną vakarą neisi į lovą, jeigu nepasimeldei, nepagiedojai giesmelę. Visados vakare buvo giesmė, malda ir dar viena giesmė ir tik tada eidavai į lovą. Giedodavome iš giesmynų gotiškais rašmenimis. Dar pas mus namuose vykdavo surinkimai. Aš kartais juose ir užmigdavau (juokiasi). Melsdavausi, kad greičiau jie baigtųsi (juokiasi). Vaikai dieną išsilakstę vakare jau turėdavome labai kovoti su miegu.

Mums, vaikams, tai, kad tėvas buvo kunigas, buvo kliūtis gyventi (juokiasi). Dabar taip atrodo. O tada atrodė, kad į spaliukus negalima, į komjaunimą negalima, į šokius negalima, į kiną negalima – nieko negalima, nes tėvas neleidžia, nes jis kunigas. O mes, aišku, visur norėjome. Mūsų tėvas buvo pietistas.

Į pamaldas anuomet pas jį bažnyčioje ateidavo labai daug žmonių, o jeigu dar kokia šventė tai netilpdavo. Prisimenu per konfirmacijos šventę mano sesuo Gerda buvo net nualpusi, tiek buvo žmonių – trūko oro, nebuvo vietos. Į bažnyčią žmonės suvažiuodavo vežimais, dviračiais, pėsčiomis.

Skaičiuoju, kad Jūs konfirmuoti turėjo 1958 metais – tai dar gilus sovietmetis. Kaip valdžia tai leido, tokias pilnas bažnyčias?

Na, leido. Pamenu, kad tik vieną kartą tėvą buvo išmetę iš Konsistorijos už vaikų mokymą, kažkada važiavo aiškintis valdžiai. Bet jis nekreipė dėmesio ir toliau dirbo savo darbą. Jis, man atrodo, pirmasis pradėjo organizuoti kapinių šventes (pamaldas kapinėse – aut. past.). Nes kai pradėjo drausti susirinkti melstis namuose, jis pasakė, kad tada mes rinksimės kapinėse – tai uždraust negali.

Kuo liuteronai skiriasi nuo katalikų, Jūsų nuomone?

Papasakosiu Jums tokį atvejį. Mano mamai buvo insultas, ją tėvas išvežė į Priekulę, ten gydytojai pažiūrėjo ir pasakė, kad nėra čia ko daugiau žmogaus bevarginti ir išleido namo. Tėvas mamą po insulto parsivežė atgal namo, nes gydytojai sakė, kad jau viskas. Mama namuose vis guli, guli, vis blogyn, jau ir nieko nebevalgė. Paskui tėvas sako, kad jau tikriausiai paskutinė tai atstūmė jos lovą į kambario vidurį, visus mus vaikus suklupdė ant kelių aplink, visi mes uždėjome rankas ant mamos, o tėvas – ant jos galvos. Ir tėvas meldėsi: „Teesie Tavo valia. Jeigu Tu nori – pasiimk, bet mes norėtume, kad ji dar būtų.“ Ir tada tuo momentu mūsų mama giliai įkvėpė, iškvėpė… mes galvojome, kad jau viskas, bet ji atsimerkė, pasižiūrėjo į mus. Vėliau pradėjo valgyti, sveikti. Ir kai gydytojai iš Priekulės sužinojo, kad ji dar nenumirė tai patys su greitąja atvažiavo, išsivežė į ligoninę, pagydė ir ji dar 20 metų gyveno. Patys gydytojai stebėjosi, kad tai stebuklas, nes iš tūkstančio gal tik vienas atsigaudavo tokiu atveju.

Ta tėvo malda ir po šitiek metų dar graudina. Tai buvo nuoširdi malda, nes mes visi to paties norėjome, kad mama liktų gyva, bet mes Dievui nenurodinėjome, o sakėme „teesie Tavo valia.“ Taigi aš sakau – kai meldžiatės, eikite į kamarėlę ir nuoširdžiai melskitės, o ne demonstruokitės bažnyčiose, kad tik žmonės matytų. Malda turi būti, kai tikrai reikia – tada Dievas padeda.

Tai labai gilus tikėjimo liudijimas, akivaizdus protestantiško tikėjimo suvokimas – nuolankumas, pasitikėjimas Dievu. Labai įdomu ir jautru. Papasakokite, prašau, o kaip liuteronai švenčia Kalėdas?

O, Kalėdų visi labai laukdavome. Susirinkdavome namo visi vaikai ir tetos dar atvažiuodavo. Mama išvirdavo iš cukrinių runkelių sirupą, padarydavo pipirskius, mes pasiūdavome iš popieriaus maišiukus – ten pridėdavome kiekvienam riešutų, mandarinų, dar kokį obuolį įdėdavome. Būdavo programėlė: teta sukurdavo eilėraščius kiekvienam vaikui, visi turėdavo pasakyti mintinai. Giedodavome giesmes, brolis Jurgis grodavo jas įvairiais instrumentais. Mama iškepdavo pyragą, kotletų, prieš Kalėdas papjaudavo žąsų ar kiaulę. Galiausiai ateidavo Kalėdų Senelis – brolis Jurgis persirengdavo mamos išvirkščius kailinius.

O kaip švęsdavote Kūčias?

Tokių kaip Kūčių pas mus šeimoje nebuvo, mes vadindavome tą dieną Šventas Vakaras. Pasiruošimas jam vykdavo jau Advento metu – kabindavome vainiką nuo lubų su keturiomis žvakėmis, papuošdavome. Kiekvienas vaikas darydavome Advento namelius iš popieriaus ir kiekvienas dar turėdavome iš miško parsinešę mažą nepaaugusią eglutę ir ją puošdavome. Ir visada giedodavome.

Apie giesmes iš Jūsų girdžiu ne pirmą kartą. Liuteronus visą gyvenimą lydi giesmė. Ji ir guodžia, ir linksmina.

Be giesmės niekur. Mes šeimoje per gimtadienį dainuodavome ne „Su gimimo diena“, o visada giesmę „Lig šiol Dievs gelbėjo mane“. Kiekvieną sekmadienio rytą dar prieš bažnyčią pradėdavome su giesme. Mums, vaikams, tai buvo sunku. Mes žinojome, kad kiti šeimose taip nedaro, bet, žinoma, priaugome, supratome, kad kitaip nebus.

Dabar dar irgi pati sau giesmelę namie pagroju, pagiedu, mintyse pasimeldžiu.

Ačiū už pokalbį.