Vasilijus Safronovas: kaip prieš 80 metų į vakarus nuo Lietuvos atsirado Rusija? (1 dalis)
VšĮ „Raudonos plytos“ apie Klaipėdos krašto istoriją pasakoja dirbdama su istorikais, tyrinėjančiais regiono praeitį tarptautiniame kontekste.
Klaipėdos krašto istorija ilgus šimtmečius buvo susijusi su žemėmis kitoje Nemuno pusėje, kuriose šiandien yra Kaliningrado sritis. Sprendimai, lėmę šios srities atsiradimą Lietuvos pašonėje, buvo priimti prieš 80 metų. Dalijamės prof. dr. Vasilijaus Safronovo (Klaipėdos universitetas) parengtu pasakojimu apie tai, kokios aplinkybės lėmė Kaliningrado srities sukūrimą į vakarus nuo Lietuvos.
Dažnai sugluminu pašnekovus iš kitų šalių teiginiu, kad Lietuva šiandien yra vienintelė ES valstybė, kuriai Rusija yra vakaruose. Galutinis sprendimas dėl to, kad ji ten bus, buvo įformintas 1946 metų balandžio 7 dieną. Toliau – pasakojimas apie tai, kaip ji ten atsirado.
Iki 1940 metų Lietuvos vakaruose – Vokietija
Iki 1940 m. Lietuvos vakarinė kaimynė buvo Vokietija, su kuria Lietuva tuo metu turėjo beveik 330 km ilgio sausumos sieną. Į vakarus nuo Lietuvos buvo viena iš Prūsijos (Vokietijos sudėtinės dalies) provincijų – Rytų Prūsija (Ostpreußen). Per XX a. pirmąją pusę ji patyrė kelias teritorines transformacijas. Po pokyčių, kurie įvyko 1939 m. kovą Vokietijai aneksavus Klaipėdos kraštą ir 1939 m. rugsėjį sunaikinus Lenkiją, Rytų Prūsija buvo išplėsta iki 59300 kv. km teritorijos, kurioje gyveno apie 3,64 mln. gyventojų (plg. iki sovietinės okupacijos Lietuvą su Vilniumi, bet be Klaipėdos, sudarė 59700 kv. km teritorijos su 2,46 mln.). Didžiausias provincijos centras buvo Karaliaučius, kuriame gyveno 10 proc. – 372 tūkst. – gyventojų (Vilniuje tuo metu buvo 209 tūkst.).
Rytų Prūsija kaip dalybų objektas
Gauleiterio Ericho Kocho vadovaujama Rytų Prūsija, ypač po to, kai 1939 m. į jos sudėtį pateko Klaipėdos, Suvalkų ir Cechanuvo (Zichenau) regionai, buvo etniškai mišri sritis. Ir lenkų, ir lietuvių tautiniai lyderiai todėl manė, kad Rytų Prūsijoje gyvena „savi“, tad dar per Pirmąjį pasaulinį karą jie formulavo lūkesčius, kad ten gyvenantys lenkakalbiai ir lietuviakalbiai turėtų būti įjungti į būsimąją Lenkiją ir Lietuvą. 1939-ųjų patirtys šių lūkesčių niekur nepradangino, juolab kai Vokietija į Rytų Prūsijos sudėtį 1939 m. įjungė teritorijas, kurios keliolika metų buvo politiškai susijusios su atitinkamai Lietuva ir Lenkija.
Šiame kontekste klausimą, kad Rytų Prūsija, kaip ir virtinė kitų Vokietijos teritorijų, turi būti iš Vokietijos atimta apskritai, ėmė kelti Lenkijos vyriausybė emigracijoje. Dar 1940 m. pavasarį ji svarstė, kad, karui pasibaigus, visa Rytų Prūsija turės tapti Lenkijos dalimi, išskyrus Klaipėdą, Tilžę ir aplinkines lietuviakalbių gyvenamas sritis, kurios buvo matomos Lietuvos sudėtyje. Lenkijos vyriausybė emigracijoje tai motyvavo ne vien etniniais kriterijais, bet ir poreikiais garantuoti taiką ir stabilumą ateityje bei suteikti saugumo garantijas Lenkijai. Ji siekė, kad ne tik Rytų Prūsija, bet ir Dancigas, Silezija ir kitos teritorijos būtų prijungtos prie Lenkijos. Būdama oficialia britų, prancūzų, o nuo 1941 m. pab. ir JAV sąjungininkė, Lenkijos vyriausybė emigracijoje šiais planais su minėtų valstybių lyderiais dalijosi.
Karaliaučius ir Lenkijos rytinė siena
Kai 1941 m. vasarą antihitlerinės koalicijos dalyviu iš Hitlerio sąmokslininko per dieną tapo ir Stalinas, jis turėjo savų priežasčių dėl Rytų Prūsijos siūlyti iš esmės tą patį scenarijų, kurio pageidavo lenkai. Mat rytines Lenkijos teritorijas, kurias sovietai 1939 m. rugsėjį užgrobė pagal susitarimą su naciais, Stalinas po karo norėjo pasilikti. 1921 m. Rygos sutartimi nustatytos Lenkijos ir SSRS valstybinės sienos jis ateityje pripažinti nebeketino. Todėl mąstė apie tam tikrą „mainų“ variantą – Rytprūsiai Lenkijai mainais į rytines teritorijas, su eventualia galimybe pakeisti Vilniaus, Balstogės ar Lvivo statusą. Stalinas šį klausimą iškėlė jau per pirmąjį naujos karo situacijos paženklintą susitikimą su Britų užsienio reikalų sekretoriumi Anthony Edenu, kuris atvyko į Maskvą. Per pokalbį ten 1941-12-16 šio klausimo kontekste jis išskyrė ir Karaliaučiaus klausimą. Pokalbio su Edenu metu Stalinas kelis kartus pakartojo, kad Rytų Prūsija turi tapti Lenkijos dalimi, o Nemunas turėtų tapti naująja Lenkijos ir Sovietų Sąjungos siena. Išimtimi jis laikė tik Tilžę, kurią, Stalino teigimu, reikia perduoti Lietuvai. Tačiau kartu jis pasiūlė britams surašytą slaptą sutarties protokolą, kuriame buvo nurodyta, kad „Rytų Prūsijos dalis, esanti šalia Lietuvos (įskaitant Karaliaučių), 20 metų laikotarpiui pereina SSRS kaip garantija, kad bus atlyginti SSRS nuostoliai, patirti per karą su Vokietija. Kita jos [Rytų Prūsijos] dalis atitenka Lenkijai.“ Šis protokolas tuomet nebuvo pasirašytas, nes Edenas neturėjo tokių įgaliojimų. Bet Stalinas ten aiškiai parodė, kad Karaliaučiaus klausimas jam yra dalis platesnio klausimo, kuris vadinasi „Lenkijos rytinė siena“.
Dar kartą – tik dabar jau aukščiausio lygio susitikime, į kurį lenkai nebuvo pakviesti – klausimas buvo aptariamas 1943 m. pabaigoje Teherane. Šįkart situacija buvo kitokia. Pirma, ten dalyvavo trijų valstybių – Didžiosios Britanijos, SSRS ir JAV – lyderiai. Antra, po sėkmingo puolimo 1943 m. rudenį Raudonoji armija artėjo prie buvusios Lenkijos sienos (1921 m. Rygos sutarties sienos). Todėl britai ir amerikiečiai siekė gauti kokį nors Stalino patikinimą dėl būsimųjų Lenkijos sienų; jie norėjo, kad Stalinas patvirtintų, kokią Lenkiją jis mato ateityje. Teherano konferencijoje visi sutarė, kad Lenkiją reikia stumti į vakarus net iki Oderio (apie tai svarstė ir patys lenkai), bet Stalinas pakartojo nepripažįstąs 1921 m. Rygos sutartimi nustatytos rytinės Lenkijos sienos. Jis reikalavo, kad Lenkija rytuose siektų liniją, kurią nustatė 1939 m. Molotovo-Ribbentropo paktas. Šiame kontekste vėl buvo įvardyta, kad Rytų Prūsija bus vienas tų Vokietijos regionų, kurių sąskaita bus kompensuota Lenkijai už rytuose prarandamas žemes. Galiausiai Stalinas vėl pareiškė, kad Molotovo-Ribbentropo pakto linija galėtų būti nežymiai koreguojama Lenkijos naudai, bet pareikalavo – kaip kompensacijos – šiaurinės Rytų Prūsijos su Karaliaučiumi.
Prie jokio sprendimo Teherane nebuvo prieita. Tačiau trys pagrindinės sąjungininkės vėliau projektavo Lenkiją iš esmės atsižvelgdamos į ten įvykusį apsikeitimą nuomonėmis. Jeigu dėl Lenkijos rytinių, kaip ir jos būsimųjų vakarinių teritorijų jos keitėsi nuomonėmis ir po to, tai dėl Karaliaučiaus perdavimo sovietams prieštaravimų nei britai, nei amerikiečiai nekėlė. Pirma, sąjungininkės tuo metu sutarė, kad Vokietija turi būti padalyta. Antra, jos negalėjo neatsižvelgti į faktą, kad SSRS tada buvo pagrindinė jėga, kontinentinėje Europoje spaudusi nacių karo mašiną. Trečia, visi puikiai suvokė, kad vadinamuosiuose „kresuose“ (Kresy) lenkai sudarė mažumą, tad Stalino argumentai nebuvo iš piršto laužti. Be viso to, britų ir amerikiečių akyse Stalinas demonstravo kad ir minimalų atsitraukimą nuo 1939 m. linijos, o atlyginti už tai „vokiška teritorija“ neatrodė didelis nusikaltimas.
Lenkijos pasipriešinimas ir Stalino atsakas
Iš visų sąjungininkių dėl Karaliaučiaus, kaip ir apskritai dėl Stalino reikalavimų, atskirą nuomonę išlaikė lenkai. 1944-02-06 Churchillis informavo jų vyriausybę emigracijoje apie tai, ką jie su Rooseveltu ir Stalinu aptarė 1943-12-01 SSRS pasiuntinybės susitikimų kambaryje Teherane. 1944-02-15 lenkai pareiškė protestą: Karaliaučiaus perdavimas sovietams „prieštarauja Lenkijos valstybės interesams, nes tai skaudžiai apribotų jos laisvą išėjimą į jūrą“. 1944-02-16 Stanisławas Mikołajczykas, Lenkijos vyriausybės emigracijoje vadovas, vėl kalbėjosi su Churchilliu, paaiškindamas dar atviriau: „kai sovietai užims Karaliaučiaus pusiasalį, sovietų pabūklai iš Piliavos kontroliuos Dancigo įlanką, o Lenkija, siekdama turėti uostą, kuris nebūtų tiesiogiai pavaldus sovietams, turės trauktis net iki Ščecino. <…> Lenkija bus ne tik apsupta, bet ir visiškai kontroliuojama Rusijos.“ 1944-02-20 Churchillis, be šių detalių, bet vis dėlto informavo apie pokalbius su lenkais Staliną. Jam jis pranešė, kad žinia apie Karaliaučių „Lenkijos vyriausybę šokiravo“, bet jis pats asmeniškai palaikąs Rusijos poziciją, nes ji, anot Churchillio, turinti „istorinių teisių ir pagrįstų pretenzijų į šią Vokietijos teritoriją“. Suprantama, kad Churchillis čia bandė Staliną „užliūliuoti“.
Bet Stalinas rado būdą, kaip lenkų priešinimąsi įveikti. Lenkų komunistai jau buvo įsteigę vadinamąją Tautos tautinę tarybą (Krajowa Rada Narodowa), kuri buvo pasiskelbusi vienintele lenkų tautos atstove. 1944 m. gegužę Stalinas su jais pradėjo susitikimus, po kurių 1944-07-22 buvo paskelbta, kad jie sudarė vykdomąjį organą – Lenkijos tautos išvadavimo komitetą (Polski Komitet Wyzwolenia Narodowego) – tam tikrą alternatyvą Lenkijos vyriausybei emigracijoje. 1944-07-27, praėjus penkioms dienoms po jo suformavimo, Stalinas sudarė su komitetu sutartį, kurios 2-asis punktas skambėjo taip: „Sovietų Socialistinių Respublikų Sąjunga ir Lenkijos tautos išvadavimo komitetas sutarė, kad šiaurinė Rytų Prūsijos teritorijos dalis su Kenigsbergo miestu ir uostu atitenka Sovietų Sąjungai, o visa likusi Rytų Prūsijos dalis, taip pat Dancigo sritis su Dancigo miestu ir uostu atitenka Lenkijai.“ Po tokio akibrokšto Mikołajczyką, prašant Churchilliui, Stalinas 1944-08-03 priėmė Maskvoje, kur ji „pamokė“, kokia bus Lenkija – ji drieksis tarp Oderio-Neisės ir Curzono linijos, bet „Karaliaučius… (kiek pagalvojęs) … Karaliaučiaus sritis bus prijungta prie Rusijos. Taip, prie Rusijos.“ 1944 m. spalio viduryje, susirinkę Maskvoje, Mikołajczyką priimti Teherano nuostatas išvien spaudė dabar jau Stalinas su Churchilliu. Churchillis net įtikinėjo Mikołajczyką, kad jeigu šis sutiks su tokiomis Lenkijos sienomis, Stalinas atšauks paramą Tautos išvadavimo komitetui, o jeigu nesutiks, tai „rusai nušluos jūsų šalį, o jūsų tauta bus išnaikinta. Jūs esate ant sunaikinimo slenksčio.“
Lenkijos vyriausybės emigracijoje įtikinti sąjungininkėms nepavyko. 1944 m. lapkritį Mikołajczykas atsistatydino. Paskutinę gruodžio dieną buvo sukurta nauja prosovietinė Lenkijos Respublikos laikinoji vyriausybė (Rząd Tymczasowy Rzeczypospolitej Polskiej), vadovaujama Edwardo Osóbka-Morawskio. Su ja Stalinui sutarti problemų nebuvo.
Naujoji administracija ir naujoji siena Rytprūsiuose
Tokioje situacijoje ateita į konferenciją Jaltoje (1945-02-04/11), kurios išvakarėse Raudonoji armija užėmė didžiąją dalį Rytų Prūsijos ir Lenkijos, ties Berlynu pasiekdama Oderį. „Karaliaučiaus linija“ Krymo pusiasalyje vykusioje konferencijoje jokių ginčų nekėlė. Tartasi tik dėl to, kad Lenkijai bus kompensuota, be kita ko, teritorijomis į pietus ir į vakarus nuo šios linijos. Daugiau derėtasi dėl kitų demokratinių srovių atstovų įtraukimo į Lenkijos laikinąją vyriausybę. Galiausiai viešai buvo ištransliuota, kad trijų didžiųjų valstybių lyderiai visiškai sutaria dėl Curzono linijos, kaip Lenkijos rytinės sienos; savo ruožtu dėl konkrečių ribų šiaurėje ir vakaruose bus laukiama atnaujintos sudėties Lenkijos nacionalinės vienybės laikinosios vyriausybės nuomonės.
Tačiau sovietai nebuvo nusiteikę tiek laukti ir 1945-02-20 SSRS Valstybės gynimo komitetas Lenkijos laikinajai vyriausybei jau pateikė naujos Lenkijos ir SSRS sienos Rytų Prūsijoje projektą. Nuo 1945-02-03 Balstogėje jau veikė Lenkijos laikinosios vyriausybės atstovo Rytų Prūsijai biuras. 1945 m. kovo mėn. į Raudonosios armijos prieš beveik du mėnesius užimtą Alenštainą (dab. Olštynas) atvyko pirmieji lenkų civilinės administracijos pareigūnai. 1945-05-23 Jakubas Prawinas, prieš tai Lenkijos laikinosios vyriausybės paskirtas atstovu prie Raudonosios armijos III Baltarusijos fronto, Olštyne oficialiai perėmė valdžią kaip Lenkijos laikinosios vyriausybės įgaliotinis naujam Lenkijos administraciniam dariniui. 1945-03-14 ministrų tarybos akte, kuriuo buvo įsteigtas, jis buvo pavadintas „vakarinių teritorijų“ 4-ąja Rytų Prūsijos apygarda, o dabar jau vadinosi Mozūrijos apygarda (Okręg mazurski).
Pagaliau 1945-06-28 suformavus naują Lenkijos vyriausybę – vadinamąją Tautinės vienybės laikinąją vyriausybę (Tymczasowy Rząd Jedności Narodowej), ji pasisakė dėl Lenkijos vakarinių sienų. Tą ji padarė 1945-07-10 memorandume, skirtame Britanijos, JAV ir SSRS vyriausybėms, kaip ir buvo numatyta Jaltoje. Sienos linija Rytų Prūsijoje buvo patikslinta 1945-08-16 Maskvoje tarp SSRS ir šios Lenkijos valdžios sudarytoje valstybės sienos sutartyje, į kurią buvo įtraukta sąjungininkių Potsdame aptarta formuluotė. Nutarta, kad „Iki galutinio teritorinių klausimų išsprendimo pagal taikos sutartį, Sovietų Sąjungos ir Lenkijos sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, pagal Berlyno konferencijos sprendimą eis linija nuo taško Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedamame žemėlapyje, į rytus – šiauriau Braunsbergo–Geldapės iki taško, kur ši linija susikerta su pasienio linija, aprašyta šios sutarties antrojoje dalyje [Lietuvos TSR, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos ribų susikirtimo].“ Praktikoje tai reiškė, kad dalį gyvenviečių, kuriose jau buvo pradėjusi kurtis lenkų administracija, 1945 m. rugsėjį–gruodį lenkams teko atlaisvinti. Mat Braunsbergas ir Geldapė, kaip sienos orientyrai, atsirado tik Potsdamo konferencijos komunikate.
Potsdamo konferencijos vaidmuo
Ši Berlyno apylinkėse 1945 m. vasarą vykusi konferencija Karaliaučiaus perėmimo istorijoje tam tikrą vaidmenį suvaidino, bet jis yra dažnai pervertinamas. Iš vienos pusės Stalinui pavyko pasiekti, kad „Kenigsbergo miestas ir gretima sritis“ 1945-08-01 konferencijos komunikate atsirastų kaip atskiras skyrius, jame būtų patikslinta, kad SSRS siena bus nustatyta šiauriau Braunsbergo–Geldapės (kartu pažymint, kad tikrąją sieną ateityje nustatys ekspertai) bei išsakyta pozityvi sąjungininkių nuostata dėl galutinio šios teritorijos perdavimo SSRS („iš esmės sutiko“). Iš kitos pusės Karaliaučiaus klausimu nieko, kas jau nebūtų įvykę de facto, konferencija nenutarė, komunikatas šiam nutarimui, kaip ir kitiems, įdėjo išlygą, kad tai nutariama „iki galutinio teritorinių klausimų sprendimo taikos derybose“. Mat tai, kas vyko Potsdame, nebuvo taikos konferencija, apie kurią sąjungininkės ilgai kalbėjo. Tokia dar turėjo įvykti ateityje, bet niekada neįvyko. Taigi Stalinui buvo suteikta tai, ko jis ketverius metus prašė, bet kartu įtvirtintas nutarimų laikinumo principas – tiesa, nenurodant jokio termino, kaip dažnai spekuliuojama, kada tas laikinumas baigsis. Ne vien Karaliaučiaus, bet daugelio nutarimų, dėl kurių 1945 m. buvo sutarta laikinai, laikinumas užtruko…
Antroje dalyje skaitykite
Visa ši istorija neatsako į esminį klausimą – ar Karaliaučius buvo vien karo trofėjus, mainų objektas, ar Stalinas turėjo kokį nors planą, ką su juo daryti ir kam jis sovietams reikalingas? Apie tai, sąsajas su Lietuva ir klausimą, kodėl vis dėlto tik praėjus metams po Karaliaučiaus tvirtovės paėmimo buvo paskelbta apie Kenigsbergo srities sukūrimą Rusijos SFSR sudėtyje – antroje dalyje.
Teksto autorius: prof. dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas), 2026
