Kada Lietuvos istorijos pamokose atsiras vietos visai Lietuvai?
Kada istorijos pamokose mokiniams galėsime pasakoti visos Lietuvos istoriją, kurioje telpa ir prieš 103 metus Lietuvos dalimi tapęs Klaipėdos kraštas? Kodėl istorijos vadovėliuose tiek nedaug pasakojama apie Klaipėdą, Klaipėdos kraštą ir Mažąją Lietuvą? Kuo praturtėtume šį pasakojimą papildę istorija apie kitokią Lietuvą, kuri keturis šimtmečius gyvavo Prūsijoje? Šiuos ir kitus klausimus narpliojo bei sprendimų ieškojo istorijos mokytojus, istorijos vadovėlių autorius ir regiono istorijos ekspertus sukvietusi konferencija.
Konferenciją tema „Klaipėdos kraštas Lietuvos istorijos vadovėliuose: ko trūksta?“ surengė Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas ir viešoji įstaiga „Raudonos plytos“. Įstaigos vadovė Edita Valinčienė sako, kad konferencijos reikėjo, nes istorijos pasakojimas mokyklose formuoja pagarbą daugiakultūrės Lietuvos idėjai: „Istorijos pamokose formuojasi ne tik žinios apie praeitį, bet ir supratimas, kokia įvairi buvo ir yra Lietuva. Kai mokiniai nepažįsta skirtingų mūsų šalies istorinių ir kultūrinių patirčių, jiems sunkiau suvokti Lietuvos daugiakultūriškumą ir išmokti gerbti jos įvairovę. Todėl mums svarbu, kad Klaipėdos krašto istorija mokyklose būtų pristatoma ne kaip atskira regioninė tema, o kaip neatsiejama Lietuvos istorijos dalis.“
Į dabartinės mokyklinės programos bei vadovėlių turinį gilinęsi ekspertai vieningai konstatavo – ne tik Mažajai Lietuvai, bet ir kitų Lietuvos regionų perspektyvoms dėmesio trūksta. Lietuvoje yra penki etnografiniai regionai: Aukštaitija, Suvalkija, Dzūkija, Žemaitija ir Mažoji Lietuva. Pastaroji pasižymėjo gilesniais kultūriniais, socialiniais, teisiniais skirtumais, nes daug šimtmečių buvo Prūsijos sudėtyje. Šiandienėje Lietuvos Respublikoje Mažosios Lietuvos regionas apima Klaipėdos, Neringos, Palangos, Šilutės, Pagėgių ir Jurbarko savivaldybių dalis.
Konferencija „Klaipėdos kraštas Lietuvos istorijos vadovėliuose: ko trūksta?“
Bendrame pokalbyje – 90 mokytojų, istorikai, vadovėlių autoriai, žiniasklaidos tyrėjai
Konferencija apjungė skirtingas kompetencijas. Komunikacijos analizės ekspertas Linas Spėčius savo pranešime kalbėjo, kad Klaipėdos krašto istorijos pažinimo problema nesibaigia mokykloje – ji susijusi ir su tuo, kaip apie šį regioną kalbame nacionalinėje viešojoje erdvėje. Konferencijoje jis pristatė ir bendrovės „Mediaskopas“ žiniasklaidos stebėsenos duomenis. Iš daugiau kaip 1,8 mln. turinio vienetų, pasirodžiusių per 2025 m. spalio – 2026 m. rugsėjo laikotarpį ir patekusių į analizės imtį, tik 7 147 paminėjo bent vieną iš dviejų sąvokų – Mažąją Lietuvą arba Klaipėdos kraštą. 20,58 proc. šio turinio buvo susiję su istorija, 14,45 proc. – su kultūriniu unikalumu, 7,87 proc. – su turizmu. Tačiau apskritai šis regionas lenkia tik Suvalkijos paminėjimus. Žiniasklaida paskutiniais metais jį minėjo gerokai rečiau nei Žemaitiją, Aukštaitiją ar net Dzūkiją.
Kiti pranešėjai aptarė, kiek apie Lietuvos regionų išskirtinumus pasakojama mokyklų mokiniams. Klaipėdos mokyklose dirbantys istorijos mokytojai praktikai Vaidas Pamparas ir Milda Kontrimė kalbėjo apie vadovėlių turinį bei galimybes mokant vaikus skirti laiko ir Klaipėdos krašto istorijai. Vadovėlių tyrėja, Vilniaus universiteto istorikė dr. Akvilė Naudžiūnienė pasakojo apie perspektyvų, vietos šaltinių atskleidimo svarbą dirbant su skirtingais vadovėliais ir analizuojant regioninės istorijos temas. Mokyklinių programų ir vadovėlių bendraautoris, Vilniaus universiteto istorikas dr. Norbertas Černiauskas kalbėjo apie savų pasakojimų turėjimo svarbą Lietuvos miestuose ir miesteliuose, profesionalių istorikų vaidmenį prisidedant prie jų kūrimo ir įtvirtinimo, naujosios istorijos programos paliktas galimybes tokius pasakojimus pažinti ir studijuoti.
Pranešėjų klausėsi ir savo nuomonę išsakė apie 90 istorijos mokytojų iš Kauno, Klaipėdos, Neringos, Šilutės ir Klaipėdos rajonų, Šiaulių, Radviliškio, Plungės, Trakų, Tauragės ir Jurbarko savivaldybių.
Gedimino Sass nuotraukos
Kuo praturtėtume pažinę Klaipėdos krašto istoriją: 27 tezės
Klaipėdos universiteto istoriko prof. dr. Vasilijaus Safronovo pranešimas atskleidė ilgalaikę perspektyvą, kaip nuo XIX amžiaus iki šių dienų vystėsi Lietuvos istorijos pasakojimas mokykloje, bei paaiškino, kodėl Prūsijos arba Mažajai Lietuvai bei evangeliškajai kultūrai šiame pasakojime niekada nebuvo skiriamas didesnis dėmesys, nors prielaidų ir konkrečių sumanymų tam, pasirodo, būta. Pranešimo pabaigoje istorikas provokavo diskusiją pasiūlymais, kokių reikia pokyčių, ir 27 tezėms, kuo visa Lietuva praturtėtų daugiau dėmesio skirdama Prūsijos istorijai.
„Objektas šiuo atveju yra ne Mažosios Lietuvos etnografinis regionas, kurį savo vaizduotėje pastarąjį dešimtmetį sutapatinome su 1920–1939 m. egzistavusio Klaipėdos krašto teritorija. Jis neapsiriboja ir istoriniu Lietuvos regionu, egzistavusiu Prūsijoje. Turime gerai suprasti ir Karaliaučiaus, kuris niekada nebuvo šio regiono dalis, vaidmenį Lietuvos istorijoje. 1544 m. lietuviai prisidėjo prie trečiojo pasaulyje protestantiškojo universiteto Karaliaučiuje, taigi ir mokslo pradžios regione į šiaurę nuo Lenkijos, pamatų. Stanislovas Rapolionis buvo šio universiteto svarbiausio Teologijos fakulteto pirmasis vadovas ir kūrėjas, Martynas Mažvydas ir Jonas Bretkūnas – šio universiteto studentai“, – vienoje tezių sakė istorikas.
Diskusijoje – sprendimų, kaip pasiekti pokyčio, paieškos
Baigiamoji konferencijos diskusija, kurią moderavo žurnalistas Edmundas Jakilaitis, ieškojo sprendimų, kokie galėtų būti realūs žingsniai, atliepiantys siekius regioninės istorijos perspektyvomis praturtinti mokymo turinį. Kad ir kokių žingsnių būtų imamasi ateityje, visi diskusijos dalyviai sutarė, kad Prūsijos Lietuva ir evangeliškosios kultūros, keturis šimtmečius plėtotos Prūsijoje, reikšmė Lietuvai nusipelno žymiai didesnio dėmesio.
