Safronovas apie Klaipėdos paštą ir būsimą Argelanderio centrą: pastatui restauravimo neužtenka – jam reikia šeimininko
Daugiau nei pusę amžiaus valstybės saugomas raudonplytis Klaipėdos paštas šiandien vis dar laukia esminių tvarkybos darbų. Nors jo išsaugojimui buvo numatyti milijonai eurų, o ateities vizija parengta dar 2021 metais, projektas įstrigo – iš dalies dėl institucijų nesutarimų. Kas iš tiesų saugotina Klaipėdos pašto pastate ir ko reikia, kad šis raudonų plytų pastatas vėl taptų gyva miesto dalimi? Apie tai kalbamės su istoriku, atminties ir paveldo tyrinėtoju prof. dr. Vasilijumi Safronovu (Klaipėdos universitetas), kuris 2021 metais buvo vienas Klaipėdos pašto įveiklinimo galimybių studijos rengėjų.
- Nuo atidarymo 1893-aisiais iki 2019 metų Klaipėdos paštas buvo naudojamas pagal vieną paskirtį. Dabar, praėjus septyneriems metams nuo tada, kai „Lietuvos paštas“ pastate nutraukė veiklą, vis dar kalbame apie būtinybę jį regeneruoti. Šis pastatas formaliai yra pripažintas paveldu. Ar taip gali būti? Kokie pavojai kyla paveldo objektams, kai jie netenka savo funkcijos?
Jūsų klausime slypi taikliai pastebėtas prieštaravimas, netgi paradoksas – formaliai pastatas saugomas, bet vizualiai to nematome. Verta prisiminti, kad šiemet rugsėjį sukako 55 metai, kai Klaipėdos pašto pastatas yra saugomas valstybės. Apsaugą jis įgijo dar sovietinėje Lietuvoje. Vėliau objektas persikėlė į jau nepriklausomos Lietuvos Kultūros vertybių registrą, kur jam buvo suteiktas nacionalinis statusas. 2022 m. paštui Vyriausybė suteikė aukščiausią kultūros paminklo lygmenį, įtraukė į valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų sąrašą.

Tačiau formalus įpaveldinimas nebūtinai ir ne visada reiškia, kad pastatas bus prižiūrimas ar gyvybingas. Pavojingiausias momentas pastatui yra tuomet, kai jis netenka juo kasdien besirūpinančio šeimininko. Ne konservavimas ir ne restauravimas, bet priežiūra paveldotvarkoje yra svarbiausias režimas.
Todėl ir galimybių studija, kuriai parengti Kultūros ministerija 2021 m. sukvietė būrį šviesių žmonių, sakė: nepakaks pastato vien restauruoti ir jį pritaikyti daugiausia argumentų „už“ tada sulaukusiai idėjai – Argelanderio mokslo ir meno centrui. Pastatui ir būsimam centrui bus reikalingas atskiras geriausia vietoje esantis vadybininkas, kuris juo rūpintųsi taip, kaip kiekvienas atsakingas šeimininkas rūpinasi savo turtu.
- Ar per tuos 55 metus keitėsi suvokimas, kas šiame pastate yra vertybė? Jūsų studijoje rašoma, kad XX a. antrojoje pusėje jis buvo restauruojamas. Tačiau klaipėdiečiai prisimena, kad pastato būklė nebuvo ideali dar ir iki 2019 m., kai iš jo išsikraustė „Lietuvos paštas“. Kaip tai paaiškinti, jeigu pastatas tuo metu buvo vertybė?
Pašto pastatas buvo įtrauktas į tuometinį istorijos ir kultūros paminklų sąrašą dar 1971 m. Tuo metu, kaip vietinio lygmens architektūros paminklas. Bet jau tai reiškė, kad tuometis pastato valdytojas – Lietuvos TSR Ryšių ministerijos Klaipėdos ryšių mazgas – privalėjo užsakyti tokį tvarkybos projektą, kuris numatytų paminklotvarkos darbus. Tai paaiškina, kodėl projektą rengė Paminklų konservavimo instituto Klaipėdos skyrius. Pagal tą projektą buvo restauruotas fasadas, atstatytas vienas (vakarinis) frontonas, o 1977 m. ir bokštas, kurio nebeliko karo pabaigoje. Nepaisant to, viso pastato šie tvarkybos darbai tuo metu nepalietė. Mat architektūros paminklo tvarkyba sovietmečiu dažnai reiškė išorės sienų konservavimo ar restauravimo darbus.

Šiame pastate tuo viskas neapsiribojo. XX a. 9-ajame dešimtmetyje sieninės tapybos restauratoriai pastato viduje restauravo ir operacijų salę, į kurią patekdavo kiekvienas, įžengdavęs į pastatą per pagrindinį įėjimą. Vis dėlto kompleksinė pastato vidaus tvarkyba liko ateities uždaviniu. Tik ta ateitis labai nusitęsė. Nors 2017–2018 m. buvo parengti komplekso tvarkybos projektai, matyt, ir jų jau nepavyks įgyvendinti.
- Ir vis dėlto dar grįšiu prie vertybių supratimo. Ką, istoriko požiūriu, iš tiesų reiškia „išsaugoti“ tokį objektą? Ar pakanka restauruoti fasadą, bokštą, interjerą, ar būtina išsaugoti ir galimybę ateities kartoms suprasti, kodėl ši vieta buvo svarbi Klaipėdos gyvenimui?
Žinoma, kad nepakanka. Svarbą Klaipėdos gyvenimui tikrai būtina išryškinti. Bet tą ir buvo numatoma daryti, mat Argelanderio mokslo ir meno centro idėja talpino savyje patirtines ir edukacines erdves; rašyta, kad tai turi būti ir komunikacijos muziejus bei Argelanderio muziejus. Tai daryta sąmoningai, galvojant būtent apie tai, ko klausiate. Mat šiandien Kultūros vertybių registre senasis Klaipėdos paštas yra ne vien dėl architektūros, bet ir dėl archeologinių bei istorinių verčių.
Tiesą pasakius, kad ir pastatas, ir sklypas turi istorinę vertę, kartota ne vieną kartą. Tai akcentuota dar 1893 m. pašto pastato atidarymo proga vokiečių kalba paskelbtame leidinyje. 1989 m. istorinius tyrimus atliko menotyrininkas Jonas Tatoris. 2021 m. istorinė vertė buvo dar kartelį akcentuota mano tyrime, kurį dariau Kultūros ministerijos užsakymu. Tik šioms vertybėms galbūt trūko esminio akcentavimo.
Dabar tą galiu padaryti, nes visi minėti tyrimai akcentavo iš esmės panašius dalykus. Didžiausia sklypo istorinė vertė – jis susijęs su Friedrichu Wilhelmu Argelanderiu. XIX a. šis Klaipėdoje gimęs žmogus tapo pasaulyje žinomu mokslininku. Jis pirmasis sukūrė visatos „žemėlapius“, pakylėjo astronomiją į naują lygį, padarė astronomijoje maždaug tai, ką Karlas Linėjus padarė biologijoje. Didžiausia pastato istorinė vertė – epochoje iki interneto tai buvo klaipėdiečių ryšio su likusiu pasauliu centras. Šiandien žinutę iš viso pasaulio galime gauti akimirksniu. Jaunesni žmonės jau gal ir neįsivaizduoja, kad taip buvo ne visada. Būtent pašto pastate vyko apsikeitimas laiškais ir siuntomis, telegramomis ir telefono ryšiu, žinios iš viso pasaulio per prenumeruojamą spaudą irgi pirmiausia atkeliaudavo čia.
- Ar yra vertybė ir tai, kad Klaipėdos pašto istorijoje atsiskleidžia skirtingi politiniai laikotarpiai – Prūsijos karalystė, Vokietijos imperija, Lietuvos Respublika, sovietmetis ir nepriklausoma Lietuva. Keitėsi valdžios, institucijos, pastato pavadinimai, tačiau ryšių funkcija šioje vietoje išliko iki pat 2019 metų – net 155 metus. Ar toks tęstinumas nėra svarbus gal ir ne vien Klaipėdos kontekste? Kur dar rastume panašių pavyzdžių?
Funkcijos tęstinumas pastate yra svarbus, nors gal ne pats svarbiausias vertę suteikiantis aspektas. Net ir Klaipėdoje turime daugiau tokių pavyzdžių: tarkime, buvęs mokytojų seminarijos pastatas, kuriame šiandien veikia vienas Klaipėdos universiteto fakultetų ir kuris primena, kad Klaipėda yra mokytojų rengimo centras nuo XX a. pradžios.
Tačiau sklypas Liepų gatvėje iš tiesų įdomus ir tuo, kad menkai besikeitusias funkcijas jis atliko 155 metus. Tik iš pradžių tai daryta kitame, senajame pastate, kuris atsirado kaip gyvenamasis namas ir buvo nugriautas statant dabartinį. Ten paštas veikė nuo 1864 m. liepos 1 d. Iš pradžių jį trumpai administravo Prūsijos generalinė pašto valdyba, nuo 1868 m. Šiaurės Vokietijos sąjungos pašto valdyba. 1871 m. pastatu ėmė naudotis Vokietijos reicho pašto ir telegrafo valdyba, 1920 m. – Klaipėdos krašto direktorijos pašto valdyba, 1923 m. – Lietuvos paštas, 1939 m. – vėl Vokietijos reicho paštas. Pokariu tai, kas čia veikė, vadinosi Klaipėdos ryšių kontora, nuo XX a. 7-ojo dešimtmečio – Klaipėdos ryšių mazgas, galiausiai Klaipėdos centrinis paštas.

Dabartiniame pastate pašto, telegrafo ir kitos ryšių paslaugos su labai trumpa pertrauka teiktos 126 metus. Tai daugiau nei viena politinė epocha ir daugiau nei viena politinė sistema.
- Tyrinėdamas Klaipėdos pašto kompleksą, akcentavote ir tai, kad jo istorija gerokai senesnė nei dabartinis pastatas. Dabar šios istorijos plika akimi beveik neįmanoma perskaityti. Galbūt tai yra platesnė problema – saugome tai, kas išliko fiziškai, tačiau pamažu prarandame supratimą apie visą istorinę aplinką?
Negali turėti supratimo apie tai, ko pats nesi matęs ar kuo aktyviai nesidomi. Bet tai tik viena problema. Kita problema, kad profesionalų atliekami istoriniai tyrimai nėra privaloma pokyčių, kurie vykdomi Klaipėdoje, bet ne tik joje, parengimo proceso dalis, o tai jau yra žemos planavimo kultūros ženklas.
Kita vertus, pašto atveju gal skųstis per daug neturėtume, nes 2021 m. tuometės Vyriausybės pavedimu subūrus komandą komplekso įveiklinimo sprendimams parengti, ši komanda akcentavo istorines vertes, kurios apima visą sklypo istoriją, o ne vien esamo pastato.

Būtent tuo buvo pagrįsta mintis išryškinti Klaipėdoje gal kiek primirštą astronomo Argelanderio figūrą, papasakoti jo visatos stebėjimo bei „žemėlapiavimo“ istoriją bei klaipėdiečių komunikacijos su likusiu pasauliu istoriją.
- O ką galima pasakyti apie architektūrą? Įveiklinimo galimybių studijoje rašoma, kad pašto pastatas nėra visiškai unikalus architektūrinis kūrinys.
Taip ir yra. Šio komplekso projektą parengė Berlyno architektas Hermannas Schoede, tačiau Vokietijos reicho pašto pastatams tuo metu daug kur taikyti kartotiniai elementai. Taip ir šiuo atveju žinybinių įstaigų architektūrai Prūsijoje būdingi degintų plytų raštai ir arkinių langų eilės derintos su neogotikos motyvais. Panašių sprendimų rasime pašto pastatų, tuo metu iškilusių Vismare (Wismar), Štralzunde (Stralsund), Olštyne (Olsztyn) ir kitur, fasaduose. Išskirtinumą Klaipėdos kompleksui suteikė vertikalė (41 m aukščio bokštas) ir senojo sklypo plano pasiūlyta idėja įrengti du vieno aukšto pagalbinius korpusus abipus pagrindinio korpuso su įvažiavimais į kiemus.

- Ką dar turėtume žinoti apie pastato vertes? Klaipėdiečiai jį kartais vadina „karališkuoju paštu“. Ar nusakant vertę tai turi kokios nors reikšmės?
Čia susiduriame su tuo atveju, kai vertes bando kurti pati bendruomenė. Lietuvos įstatymai mums sako, kad paveldo objektų vertingąsias savybes kvalifikuotai įvertina ir nustato skirtingų sričių paveldo ekspertai. Tačiau paveldo tyrimuose jau seniai konstatuota, kad bendruomenės yra savarankiškas veikėjas, dažnai nustatantis savas vertes. Turbūt taip yra ir šiuo atveju. Kai „Lietuvos paštas“ iš valstybės įmonės 2006 m. tapo akcine bendrove, ji greitai pritaikė sau finansinio efektyvumo kriterijus, kurie galiotų bet kokiai kitai įmonei. Siekdama stabilizuoti bendrovės finansinę padėtį, ji nuo pat pradžių ėmė pardavinėti pastatus; tai palietė ir buvusius pašto skyrius Klaipėdoje. Tačiau kai buvo paskelbta, kad tai palies Kauno ir Klaipėdos paštus, abiejuose miestuose kilo bendruomenių pasipriešinimas. Jis kilo todėl, kad vertę suvokė bendruomenės.

Žinoma, tas vertės suvokimas dažnai yra subjektyvus, emocinis, ne visada tikslus. Tą galima pasakyti ir apie 2019 m. susibūrusios iniciatyvinės grupės komunikacijoje vartotą žinutę, kad Klaipėdoje ji siekia išsaugoti „karališkąjį“ paštą. Kas čia turėta omeny, nežinau – galbūt faktas, kad sklypo istorija fragmentiškai susijusi su Prūsijos karališkąja šeima. Tačiau iš tiesų žodis „karališkasis“ to laikotarpio Klaipėdos istorijos kontekste reiškia pavaldumą Prūsijos karaliui arba karalystės vyriausybei, o šiame pastate pašto, kuris būtų pavaldus Prūsijos vyriausybei, niekuomet nebuvo. Taigi žinutė apie „karališkąjį“ paštą – klaidinanti. Tai, žinoma, niekaip nepaneigia bendruomeninio vertės pajautimo ar bendruomenės lyderių reakcijos autentiškumo tais 2019-aisiais.
- Pabaigai paklausiu apie ateitį. Nuo 2021 metais parengtos pašto įveiklinimo galimybių studijos praėjo penkeri metai. Ar tebetikite ten išsakytais pasiūlymais? Ir kaip juos argumentuoti tiems, kurie apie istorinio pastato ateitį svarsto per ekonominio naudingumo prizmę: kiek kainuos restauravimas, kas pastatą išlaikys, kokia veikla jame galėtų atsipirkti. Kaip argumentuotumėte Klaipėdos pašto išsaugojimo svarbą žmogui, kuris pasakytų, kad valstybė turi svarbesnių poreikių nei vieno seno pastato restauravimas?
Svarbesnių poreikių bus visada, todėl tai nėra labai įtikinamas argumentas. Manau, kad šio pastato įveiklinimas ir restauravimas yra ir tam tikra skola, kurią save gerbiantis šeimininkas šiaip jau turėtų sumokėti ar kažkaip išpirkti po to, kai daug metų į savo turto priežiūrą jis neinvestavo.
Bet daug labiau tai yra galimybė, kurią sėkmingas šio projekto įgyvendinimas suteiktų Klaipėdai ir pajūrio regionui. Ne paslaptis, kad Klaipėdai trūksta naujų kūrybinių jėgų, šiuolaikiškų kūrybos ir pažinimo erdvių, kurios galėtų būti išnaudojamos ir neformaliajam ugdymui, kultūrinio turizmo objektų. Prie visų šių problemų sprendimo šiuo projektu bent kažkiek būtų galima prisidėti.

Ar tikiu Argelanderio centro vizija? Nemanau, kad šiame etape galime sau leisti nuo jos nutolti. Su šia vizija Vyriausybė 2022 m. gruodžio 14 d. nutarė perimti pastatą visuomenės poreikiams, išpirkti jį iš AB „Lietuvos paštas“ už 2,169 mln. eurų. Taip jo valdytoju tapo Kultūros ministerijai pavaldus Kultūros infrastruktūros centras. Su šia vizija 2024 m. birželio 28 d. Kultūros infrastruktūros centras ir Klaipėdos miesto savivaldybė po tam tikro blaškymosi pasirašė bendradarbiavimo sutartį su aiškiai išdėliotais abiejų pusių įsipareigojimais. Vienas jų buvo 2021 m. parengtoje įveiklinimo studijoje pasiūlyto geriausio varianto – Argelanderio centro – detalizavimas, kurį naujas savivaldybės pasamdytas autorius parengė 2025 m. vasarą.
Be to, kai buvo rengiama įveiklinimo galimybių studija, į tą rengimą Kultūros ministerija sukvietė tikrai daug įvairių sričių ekspertų: Klaipėdoje žinomų verslo, kultūros, mokslo lauko žmonių, bet ne tik klaipėdiečių. Galutinis rezultatas buvo visų jų bendro darbo apibendrinimas. Nubraukti visai tai ir dabar kelti klausimą, ar būtent to mums reikia, manau, būtų ir nepagarba visų jų darbui, ir reikštų, kad pašto regeneravimo projektą nukeltume dar dešimtmečiams į priekį.
Šį interviu inicijavo VšĮ „Raudonos plytos“, siekianti atkreipti visuomenės dėmesį į Klaipėdos pašto komplekso išsaugojimo svarbą. Organizacija pateikė komplekso nominaciją Europos kultūros paveldo išsaugojimo programai „7 Most Endangered 2027“. Programą inicijuoja įtakingiausia Europos paveldo paneuropinė organizacija „Europa Nostra“, siekianti vadovauti, formuojant ir įgyvendinant paveldo politiką Europos mastu. „Europa Nostra“ yra laikoma Europos kultūros paveldo šaukliu. Ji jungia 250 nevyriausybinių organizacijų (apie 5 mln. narių) iš 50 Europos šalių, taip pat glaudžiai bendradarbiauja su Europos Sąjunga, Europos Taryba ir UNESCO.












