Vasilijus Safronovas: Kaip prieš 80 metų į vakarus nuo Lietuvos atsirado… Rusija (2 dalis)
VšĮ „Raudonos plytos“ apie Klaipėdos krašto istoriją pasakoja dirbdama su istorikais, tyrinėjančiais regiono praeitį tarptautiniame kontekste.
Klaipėdos krašto istorija ilgus šimtmečius buvo susijusi su žemėmis kitoje Nemuno pusėje, kuriose šiandien yra Kaliningrado sritis. Sprendimai, lėmę šios srities atsiradimą Lietuvos pašonėje, buvo priimti prieš 80 metų. Dalijamės prof. dr. Vasilijaus Safronovo (Klaipėdos universitetas) parengto pasakojimo apie tai, kokios aplinkybės lėmė Kaliningrado srities sukūrimą į vakarus nuo Lietuvos, antrąja dalimi.
Šio pasakojimo pirmoji dalis atskleidė, kaip buvo prieita prie sprendimo Vokietijai priklausiusią Rytų Prūsijos provinciją 1944–1945 m. padalyti į tris dalis, kurios atiteko Lenkijai, Sovietų Sąjungai ir jos sudėtyje buvusiai Lietuvos SSR. Kaip Rytų Prūsiją iš vakarų į rytus perkirto anksčiau ten niekada neegzistavusi siena, primenanti 49-ąją paralelę tarp JAV ir Kanados, XIX a. nustatytą tuo metu „baltųjų“ dar „neįsisavintuose“ Amerikos plotuose.
Antrojoje pasakojimo dalyje – sovietų argumentų dėl Karaliaučiaus analizė ir bandymas įvardyti jų ketinimus, ką su juo daryti.
Dokumentuose įvardyti penki motyvai
Nors dokumentai, kuriais remiamasi nustatant faktus, ne visada leidžia patikimai teigti, ką ir kaip motyvavo Stalinas dėl Karaliaučiaus, iš esmės galima išskirti kelis vienu metu rašytuose ar vėliau suformuluotuose liudijimuose randamus argumentus, kurie motyvavo Stalino siekį Karaliaučių įjungti į Sovietų Sąjungos sudėtį.
1) Neužšąlančio uosto argumentas.
Ir JAV-ose, ir Sovietų Sąjungoje prieš daug metų publikuotuose Teherano konferencijos posėdžių stenogramose minima, kad Teherane Stalinas kalbėjo apie tai, kad Sovietų Sąjungai Baltijos jūroje reikalingas neužšąlantis uostas. Šį argumentą Stalinas pakartojo ir 1944-02-04 laiške Churchilliui bei susitikime Potsdame 1945-07-23.
Iki karo Sovietų Sąjungai šiaip jau buvo aktualesnis vandens transporto kelias per Juodąją jūrą; jos aktyvumas Baltijoje buvo menkas. Net jeigu šią padėtį Maskva norėjo keisti, neužšąlantys uostai, į kuriuos SSRS tuo metu taip pat pretendavo, buvo ir Ventspilis, Liepoja bei Klaipėda. Kitaip tariant, sovietai jų būtų turėję užtektinai; Karaliaučius šiame kontekste būtų vienas iš kelių tokių uostų, ne vienintelis. Šia prasme neužšąlančio uosto argumentas buvo rimtas, bet vargu ar lemiamas.
2) „Istorinių teisių“ argumentas.
Sovietinėse Teherano konferencijos dokumentų publikacijose (1961, 1978) yra toks Stalino teiginys: „juolab kad istoriškai tai – nuo seno slaviškos žemės“ (iskonno slavianskie zemli). Šio teiginio nėra nei naujesnėje Teherano konferencijos posėdžio stenogramos publikacijoje, kuri Rusijoje pasirodė 2016 m., nei amerikiečių publikacijoje. Kodėl taip yra, nustatė britų istorikas Geoffrey Roberts: anot jo, sovietinėje archyvinėje stenogramoje šio teiginio nėra; jį išgalvojo 1961 m. publikacijos autoriai.
Apie argumento (ne)pagrįstumą čia papildomai komentuoti nebūtina.
Tačiau reikia pridurti, kad „istorinių teisių“ argumentą, kiek kitaip suformuluotą (su nuorodomis į Rusijos kariuomenės vaidmenį Rytprūsiuose per Pirmąjį pasaulinį karą) savo 1944-02-20 laiške Stalinui minėjo ir Churchillis. Tad kažkokį vaidmenį jis bet kokiu atveju vaidino.
3) Atlyginimo už indėlį į karą argumentas.
JAV-ose paskelbtame protokole nurodyta, kad Teherane Stalinas išsakė teiginį, jog Rusija mažyčio gabalėlio Vokietijos teritorijos nusipelnė (SSRS protokole formuluotė kiek kitokia, bet eina suprasti, kad apie tai tikrai kalbėta). Šį argumentą 1944-02-20 laiške Stalinui minėjo ir Churchillis. Stalinas kartojo atpildo argumentą ir Potsdame 1945-07-23.
4) Mainų argumentas.
Jį jau išsamiai pristačiau pirmoje šio rašinio dalyje. Stalinas jį įvardijo ir Teherane, ir 1944-02-04 laiške Churchilliui. Sąjungininkes jis, matyt, veikė labiausiai, nes Stalinas teigė reikalaująs Karaliaučiaus kaip kompensacijos mainais į nuolaidas, kurias jis darytų sutikdamas su Lenkijos rytinės sienos korekcija (taisoma 1939 m. linija, artėjant prie Curzono linijos).
Galutinis rezultatas buvo toks, kad ta korekcija iš tiesų buvo atlikta, nes Stalinas sutiko, kad Balstogės regionas atitektų Lenkijai.
5) Strateginiai išskaičiavimai.
1951–1952 m. pasirodė Churchillio atsiminimai, kuriuose šis paminėjo dar vieną Stalino Teherane išsakytą argumentą, esą Karaliaučiaus perdavimas sovietams „užkartų Rusiją ant Vokietijos sprando“ (this would put Russia on the neck of Germany). Publikuotose stenogramose ar susitikimo protokoluose jo nėra, tačiau panašu, kad šis sakinys paimtas iš britų archyvinio dokumento (Teherano konferencijos susitikimų stenogramų). Tad tikimybė, kad jis buvo išsakytas, lieka.
Be to, 1943-10-09 ir 1944-03-09 pažymose, kurias Viačeslavui Molotovui (SSRS užsienio reikalų liaudies komisarui) nukreipė jo pavaduotojas Maksimas Litvinovas, yra aiškių nuorodų į tai, jog SSRS tenkinančią sieną Rytų Prūsijoje iš tiesų turėjo pasiūlyti Generalinis štabas. Ji turėjusi būti nustatyta atsižvelgus į strateginius išskaičiavimus.
Sovietų strategiją, kaip jau buvo galima suprasti pirmoje rašinio dalyje, suprato ir Lenkijos vyriausybė emigracijoje. Ji buvo garsiai įvardyta ir per debatus po Churchillio kalbos Didžiosios Britanijos parlamente, kurie vyko 1944-12-15. Ten irgi buvo pažymėta, kad Rytų Prūsijos perdavimas Lenkijai be Piliavos ir Karaliaučiaus iš esmės reiškia, kad Karaliaučiaus tvirtovė dominuos Gdansko įlankoje ir kontroliuos Gdansko uostą.
Kad čia ir glūdėjo esminė, nors garsiai neįvardijama motyvacija siekti Karaliaučiaus, rodo vėlesni įvykiai. Vienas pirmųjų dalykų, kuriuos sovietai padarė ką tik užimtame Karaliaučiuje, buvo įsteigti ten (1945-07-09) Ypatingąją karinę apygardą. 1946-02-25 padalijus SSRS Baltijos karinį jūrų laivyną į dvi dalis, Piliava tapo naujai įsteigto Pietų Baltijos laivyno (nuo 1947-01-17 – IV laivyno) pagrindine baze. Kai 1955-12-24 du laivynus (IV ir VIII) SSRS vėl apjungė į vieną Baltijos laivyną, Kaliningrado srityje liko pagrindinė viso Baltijos laivyno bazė.
Tad strateginiai išskaičiavimai buvo esminiai – per Karaliaučių SSRS įgijo svarbų forpostą, kuris ne tik „užkorė Rusiją ant sprando“ Vokietijai ar Lenkijai, bet ir apskritai gerokai keitė jos veikimo galimybes visame Baltijos jūros regione.
Pamirštas argumentas – „lietuviškoji korta“
Be viso to, turime duomenų apie tai, kad Sovietų Sąjungoje buvo rengiami argumentai, kurie galėtų įtikinti sąjungininkes „lietuviškąja korta“.
Priminsiu, kad kai 1941-12-16 Stalinas pirmą kartą užsiminė apie Rytų Prūsijos padalijimą Anthony Edenui, žodžiu jis pasiūlė visus Rytprūsius atiduoti Lenkijai, išskyrus Tilžę, kurią, jo teigimu, reikėjo prijungti prie sovietinės Lietuvos, o raštu pasiūlė prijungti prie SSRS ( = sovietinės Lietuvos?) ne vien Tilžę, bet ir Karaliaučių.
1943-10-09 Litvinovo, kuris sovietinėje užsienio reikalų žinyboje buvo Komisijos taikos sutartims ir pokarinei santvarkai parengti pirmininkas, pažymoje jo šefui Molotovui rašoma, kad SSRS gali reikalauti Rytų Prūsijos rytinės dalies todėl, kad ši sritis „didele dalimi gyvenama lietuvių“.
1943-12-01 Teherane Stalinas kalbėjo Chuchilliui ir Rooseveltui ne tik apie Karaliaučių, bet ir apie Klaipėdą (Mėmelį) – tą patvirtina bent jau sovietiniai archyviniai dokumentai. Matyt, Karaliaučiaus retorinis „prišliejimas“ prie Klaipėdos buvo sąmoningas: Klaipėda tarpukariu priklausė Lietuvai, tad dėl to, kad ji jai turi priklausyti ir pokariu, niekam nekilo abejonių.
1944-03-09 Litvinovo pažymoje vėl skaitome, kad Piliavą, Karaliaučių ir šiaurės rytinę Rytų Prūsijos dalį su rytine Mozūrijos ežeryno dalimi siūloma įjungti į Lietuvos SSR sudėtį.
Jau nuo 1943 m. pradžios SSRS Generalinio štabo pavedimu SSRS Mokslų akademijos Etnografijos institutas visiškai slaptai rinko statistinę ir etnografinę informaciją apie vokiečių ir lietuvių paribio sritį Rytų Prūsijoje. Už tokių duomenų rinkimą iš pradžių buvo atsakingas etnografas Sergejus Tokarevas; nuo 1944 m. šį darbą perėmė Pavelas Kušneris. Instituto mokslininkai parengė ir Generaliniam štabui pateikė kolektyvinį darbą „Vidurio ir Pietryčių Europos etninės sudėties tyrimas“, kurio pirmosios dalies „Lietuvių etnografinės teritorijos vakarinė dalis“ pagrindu Kušneris 1945 m. kovą apgynė kandidatinę disertaciją. Šią medžiagą renkant, talkino ir Maskvos orbitoje tuo metu sukęsi lietuviai Juozas Žiugdža ir Povilas Pakarklis.
1944 m. pradžioje Molotovo iniciatyva prie Lietuvos SSR nuolatinės atstovybės Maskvoje buvo sudaryta komisija dėl vakarinių Lietuvos SSR sienų, kuriai vadovavo Leningrado universiteto kalbininkas Borisas Larinas. Remdamasi vietovardžių paplitimu, komisija siūlė priskirti Lietuvai Tilžę, Įsrutį, Gumbinę ir Tolminkiemį. Tačiau Karaliaučiaus įjungimo į Lietuvos SSR galimybę komisija atmetė ir pagal prieškarinį Dancigo pavyzdį siūlė paversti Karaliaučių laisvuoju miestu.
Visa tai liudija viena – SSRS Generaliniame štabe ir Užsienio reikalų liaudies komisariate 1943–1944 m., besirengiant Rytų Prūsijos padalijimui, rengtasi scenarijui, kuriame gali prireikti pateikti ir išnaudoti etnografinius (tautinius) argumentus.
Jie galėjo skambėti maždaug taip: šiaurės rytinę dalį su Karaliaučiumi reikia perduoti SSRS todėl, kad ten nuo seno gyvena lietuviai, tą liudija ir lietuviški vietovardžiai, daugelį kurių naciai pakeitė 1938 m.; kadangi lietuviai, kaip transliavo Stalinas, 1940 m. savanoriškai tapo broliškos sovietinių tautų šeimos dalimi, tai pagrįstas SSRS interesas yra visas žemes, kur jie gyvena, turėti savo sudėtyje.
Iš to sekė, kad buvo ruošiamasi scenarijui, pagal kurį Karaliaučius turėjo būti įjungtas į sovietinės Lietuvos sudėtį.
Kiek rimti buvo Stalino ketinimai dėl Karaliaučiaus integravimo į Lietuvą?
Ar Stalinas buvo tvirtai nusiteikęs dėl scenarijaus, kurį tik ką aptariau? Galbūt ir ne. Kaip minėta, 1944-08-03 Maskvoje per pokalbį su Mikołajczyku jis, gal kiek sudvejojęs, šiam jau tarstelėjo, kad Karaliaučius taps dalimi Rusijos.
Tačiau bene pirmas dokumentas, liudijantis, kad ieškant, „kur padėti“ Karaliaučiaus sritį, ją nutarta prišlieti prie Rusijos, pasirodė neįtikėtinai vėlai. 1945-10-17 laikraštis „Pravda“ paskelbė SSRS Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką (1945-10-16) dėl Aukščiausiosios Tarybos rinkiminių apygardų. Ten „Kenigsbergo apygarda“ paminėta pačioje pabaigoje, nepaisant abėcėlinės tvarkos, kaip vienas Rusijos SFSR regionų.
Tačiau teisiškai tokiu regionu ji tapo tik 1946-04-07, kai Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Kenigsbergo sritis buvo sudaryta kaip Rusijos SFSR subjektas ir formaliai įjungta į Rusijos SFSR sudėtį.
Sprendimas dėl Karaliaučiaus integravimo į Rusiją – vėlyvas
Palyginkime. Lenkai jiems atitekusioje Rytų Prūsijoje dalyje pradėjo formuoti civilinę administraciją 1945 m. vasario–gegužės mėn., faktiškai praėjus mėnesiui dviem po to, kai jas užėmė Raudonoji armija. Lietuviai Klaipėdos krašte civilinę administraciją sukūrė 1945 m. vasario–kovo mėn. (pirmieji pasiruošiamieji žingsniai buvo padaryti dar 1944 m. lapkritį) – irgi beveik iškart po to, kai šią sritį užėmė Raudonoji armija.
Savo ruožtu Karaliaučiaus krašte įprastos Rusijai partinės ir tarybinės valdžios struktūros buvo pradėtos kurti tik 1947 m. pavasarį. Iki tol civilių reikalus ten tvarkė III Baltarusijos fronto karinė taryba, nuo 1945-07-09 – Ypatingosios karinės apygardos karinė taryba. Tai reiškia, kad nuo to laiko, kai regioną užėmė Raudonoji armija, praėjo beveik dveji metai.
Kai 1946 m. kovą buvo patvirtintas pirmas pokarinis Sovietų Sąjungos penkerių metų planas (vadinamasis liaudies ūkio atkūrimo planas), Karaliaučiaus regionas į jo apimtį nepateko. Pirmuosius specialiai šiam regionui skirtus žingsnius dėl srities poreikių finansavimo Maskva žengė tik 1947 m. liepos mėn. Ir nors pirmieji simboliniai žingsniai, rodę, kad regione ketinama įsitvirtinti jį „rusianizuojant“, buvo žengti 1946 m. (Karaliaučius pervadintas Kaliningradu; patvirtinti 14 rajonų centrų rusiški pavadinimai), didžioji vietovardžių keitimo kampanija prasidėjo tik 1947 m. pabaigoje.
Ar tai reiškia, kad visą tą laiką klausimas dėl regiono prijungimo prie Lietuvos SSR tebeliko aktualus? Matyt, kad tokios versijos neturėtume atmesti. Mat dar 1947 m. vasarį, kai Maskvoje vyko skirtingų institucijų atstovų posėdis, kuriame buvo sprendžiamas tuo metu jau Kaliningrado srities vietovardžių pervadinimo klausimas, į šį posėdį buvo pakviestas ir Lietuvos SSR mokslų akademijos Istorijos instituto direktorius Povilas Pakarklis. Be to, kad Pakarklio dalyvavimą ten šiaip jau sunku paaiškinti, jis šiame posėdyje dar ir tiesiai šviesiai pareiškė, jog Kaliningrado sritis ateityje bus prijungta prie Lietuvos SSR.
Kodėl „lietuviškoji korta“ buvo aktuali iki 1947-ųjų?
Labai svarbų vaidmenį čia vaidino tarptautinis kontekstas. Iki 1947–1948 m., kurie geopolitinėje arenoje ženklino posūkį į „dviejų Vokietijų“ kelią, SSRS ir jos buvusių sąjungininkių kare santykiai dar nebuvo visai pašliję. Kelerius pokario metus bent jau deklaratyviai dar buvo palaikoma vizija, jog dėl Vokietijos visos keturios sąjungininkės priims bendrą sprendimą. Tą turėjo padaryti (bet nepadarė) ir 1947 m. kovą–balandį Maskvoje sušaukta JAV, SSRS, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos Užsienio reikalų ministrų tarybos, įsteigtos 1945 m. Potsdame, sesija. Joje turėjo būti nustatyti „Vokietijos klausimo galutinio sprendimo pagrindai“.
Cecilienhofas – rūmai Potsdame, kuriuose 1945 m. vasarą sąjungininkių lyderiai paskutinį kartą susirinko į bendrą konferenciją. Vasilijaus Safronovo nuotr.
Tokio sprendimo priėmimo metu tikrai būtų kilęs klausimas dėl Rytų Prūsijos padalijimo, nes 1945 m. vasarą Stalinui Potsdame nepavyko perkalbėti britų ir amerikiečių: skirtingai nei Stalinas, jie reikalavo traktuoti Vokietiją taip, kaip buvo sutarta 1944-09-12 Londono protokolu – t. y. kalbėti apie Vokietiją 1937-12-31 ribose. Tuo metu Rytų Prūsija su Karaliaučiumi buvo sudėtinė Vokietijos dalis, skirtingai nei Austrija, Dancigas ar Klaipėdos kraštas, kurias naciai aneksavo vėliau. Dėl tokios Vokietijos turėjo būti deramasi ir būsimoje taikos konferencijoje.
Tai reiškia, kad Maskva tokiu atveju, esant poreikiui, turėjo turėti galimybę pateikti etnografinę (tautinę) šios teritorijos priskyrimo SSRS motyvaciją, o ši galėjo remtis tik „lietuviškųjų žemių sujungimo“ idėja.
Karaliaučius kaip Lietuvos dalis: ar turėjo ši idėja precedentų?
Pabaigai verta aptarti dar vieną klausimą – ar niekada neįvykęs Karaliaučiaus integravimas į Lietuvą buvo Maskvos „primesta“ idėja, ar ji turėjo kokių nors šalininkų lietuvių gretose?
Tikrai turėjo. Tačiau iki Antrojo pasaulinio karo matome, kad idėja vis dėlto buvo marginalinė. 1917–1918 m. projektuodami Lietuvą, neįrėmintą etnografinių ribų, bet aktyviai dalyvaujančią tarptautinėje prekyboje ir jūriniuose reikaluose, ją aptarė Jonas Šliūpas ir Tomas Naruševičius – žmonės, kuriems ir vėliau platus jūros krantas su keliais uostais buvo būsimos valstybės ekonominės nepriklausomybės ir sėkmės alfa ir omega. Tačiau politiniu lygmeniu Karaliaučiaus Lietuvos politikai tuo metu nesiekė.
Kiek kitokia padėtis susidarė Antrojo pasaulinio karo pabaigoje ir pirmaisiais pokario metais. Iš to laiko turime išlikusius ilgokus Kazio Pakšto ir Zenono Ivinskio svarstymus šiuo klausimu. 1946 m. Tiubingene surašytame Ivinskio rankraštyje, kaip ir Vokietijoje po karo paskelbtoje ekonomisto Grigo Valančiaus knygutėje, pateikiama virtinė argumentų, kodėl reikėtų siekti kitokios Lietuvos sienos vakaruose ar net orientuotis į Potsdamo liniją, kaip į galimą pagrindą. Reikia manyti, abu autoriai išreiškė nuostatas, cirkuliavusias pokariu Vokietijoje veikusio Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto aplinkoje.
Šiame komitete buvo surašyta, kaip teigia istorikas Alfonsas Eidintas, ir žinoma Fuldos deklaracija – Mažosios Lietuvos tarybos atstovų vardu 1946 m. lapkritį sudarytas dokumentas, reikalavęs prijungti sritį, kurios riba daugmaž atitiko Potsdamo liniją, prie būsimosios Lietuvos. Vyriausiasis Lietuvos išlaisvinimo komitetas šiuo dokumentu rengėsi minėtajai 1947 m. Maskvos konferencijai. Bet ji, kaip minėta, jokių rezultatų nedavė, o Šaltojo karo įtampa, prie kurios buvo pereita, tikrai neskatino buvusių Antrojo pasaulinio karo sąjungininkių ieškoti naujų pretekstų tarpusavio nesutarimams.
Vietoje epilogo
Karaliaučiaus kraštas 1945 m. buvo karo smarkiai sugriautas regionas, prikimštas sovietinės kariuomenės, kuriame dar buvo apie 100–140 tūkst. civilių gyventojų – daugiausia moterų, vaikų ir senyvų žmonių, nespėjusių pasitraukti su Vermachtu. Kaliningrado srities civilių gyventojų daugumą „vokiečiai“ sudarė dar iki 1947 metų.
Kai 1946-04-07 buvo nutarta įsteigti Kenigsbergo sritį, kaip Rusijos SFSR subjektą (liepos pradžioje mirusio Michailo Kalinino garbei miestas pervadintas Kaliningradu), tai dar nekeitė situacijos iš esmės. Veikiau rodė kryptį regioną administraciškai sieti tiesiai su Maskva, o ne su Vilniumi, kaip planuota iš pradžių. Po 1990 m. atlikta daug tyrimų, kurie rodo, kad Kaliningrado integravimas į Rusiją buvo labai ilgas ir tam tikrais atvejais abejotinų rezultatų davęs procesas.
„Laikinumo nuojauta“ srities klausimu ir pačioje srityje dar buvo aktuali kurį laiką po 1946-ųjų. Antai tik 1956 m. SSRS pasiūlė Lenkijai pagaliau pakeisti laikiną susitarimą dėl sienos sutartimi dėl nuolatinės sienos Kaliningrado srities ruože. Tai buvo padaryta 1957-03-05 Maskvoje. Vakarų Vokietija sienų pertvarkymų oficialiai nepripažino dar iki 1970 m., kai naujas kancleris Willy Brandtas pradėjo vadinamąją Ostpolitik.
Nė viena valstybė oficialių pretenzijų Rusijai dėl Kaliningrado srities po 1990 m. nėra pareiškusi.
Teksto autorius: prof. dr. Vasilijus Safronovas (Klaipėdos universitetas), 2026
