Raudona plyta Klaipėdoje: tarp „vokiško palikimo“ ir „išrastosios tradicijos“
Prof. dr. Vasilijus Safronovas
Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos institutas
Atvykus į Lietuvos pajūrį, nesunku pastebėti, kad Klaipėda šalies miestų kontekste išsiskiria raudonu koloritu. Senojoje architektūroje raudona plyta čia ilgai naudota pastatų sienoms mūryti. Vėlyvuoju sovietmečiu Klaipėdoje tai bandyta atgaivinti, kartu naudojant raudoną koloritą daugiabučių ir visuomeninių pastatų pavienių fasadų elementų ar plokščių apdailai. Šiandien raudonos spalvos plytelės Klaipėdoje taip pat klijuojamos ant fasadų kaip sąlyginai pigi pastatų apdailos medžiaga.
Kaip paaiškinti šį dėsningumą? Kokios jo sąsajos su istorinio Klaipėdos krašto architektūra, kurioje – taip pat gausybė raudonų plytų pastatų? Ar tai – lokali architektūrinė tradicija? Ar gebame atskirti sena ir nauja, kai ir vienur, ir kitur – raudona plyta? Ar gerai pažįstame Klaipėdos architektūrą ir ar sugebame susigaudyti jos stilistinėje įvairovėje? Šis tekstas – glaustas bandymas suorientuoti skaitytoją, ieškančio atsakymų į tokius klausimus.
Tęstinumas ir kaita Klaipėdoje
Kai matome vieną architektūros bruožą (raudoną koloritą), kurį aktyviai perša kelios skirtingos epochos, mąstymo klišės perša parengtą atsakymą – reikia ieškoti tradicijos. Klaipėdoje jos irgi būtų galima ieškoti. Vis dėlto pažįstantieji šio miesto istoriją neleis sumeluoti, kad tokios paieškos gali baigtis nebūtinai produktyviai.
XIII a. įsteigtas su mintimi, kad taps Kuršo regiono bažnytiniu ir politiniu centru, šis miestas XIV a. tapo dalimi kito regiono – Prūsijos. Prūsijos kontekste Klaipėda plėtojosi didžiąją savo istorijos dalį – beveik šešis šimtus metų iki XX a. pradžios. Lietuvišku miestas tapo tik praėjusiame šimtmetyje, nors XX amžiuje 45 metus tai buvo sovietinė Lietuva; tik 26 metus – politiškai nepriklausoma Lietuva. Tradiciją įžvelgti Klaipėdoje trukdo ir esminis istorinis lūžis Antrojo pasaulinio karo pabaigoje, kai beveik visi šio miesto gyventojai buvo evakuoti į Vokietijos gilumą. Dauguma jų gyventi į savo miestą niekada nebegrįžo. Dabartinė Klaipėda – pokario migrantų ir jų palikuonių miestas, kuriame tęstinumas, išskyrus nedideles išimtis, gali būti atsekamas per dvi–keturias kartas.
Kai žodį „tradicija“ paimame iš kultūros antropologijos žodyno, t. y. suvokiame ją kaip papročių, elgesio, vertybių perdavimą iš kartos į kartą, tampa aišku, kad taip suvokiamai tradicijai palaikyti Klaipėdoje visa tai buvo esminės kliūtys. Tačiau akademinėje literatūroje vartojamas ir kitas terminas – „išrastoji tradicija“. Tai – kultūros reiškiniai, kurie tęstinumo iš tiesų neturi, kurių „senumas“ yra išgalvotas. Siekiant tokius reiškinius legitimuoti, sukurti jiems daugiau pagrįstumo, jie neretai atremiami į kažką panašaus, kas egzistavo „kadaise“. Bet iš tiesų perimamumo iš kartos į kartą tokiais atvejais nėra; perimamumą čia ir dabar pasiūlo tie veikėjai, kurie pateikia kažką kaip tradiciją.
Išrastoji tradicija, kuri turėjo į ką atsiremti
Būtent taip su raudona plyta atsitiko Klaipėdoje. 1974 m. tuometis miesto vyriausiasis architektas Stasys Prikockis vietos spaudoje pareiškė: „Raudona plyta – sena Klaipėdos tradicija.“ Kelis dešimtmečius tą bandyta įteigti, masinės ir serijinės statybos sąlygomis architektūroje įtvirtinant savitą „klaipėdietišką“ koloritą.
Apie 1970–1975 m. idėja tai daryti gimė Miestų statybos projektavimo instituto Klaipėdos skyriaus architektų gretose. Tai buvo posūkio į regionalizmą, kuris anuomet reiškėsi ir kitose Lietuvos dalyse, vietinė variacija. Pagrindinės priemonės, kurias nutarta taikyti, buvo: raudona plyta, kuri kartais naudota sienoms mūryti, o kartais tiesiog apdailai; baltos ar pilkos plokštumos fasaduose; eksperimentuota ir su medžio elementais ar netgi šlaitiniais čerpių stogais.
Tačiau įkvėpimo visam šiam deriniui tuo metu neabejotinai ieškota ne kur nors kitur, o prieškarinėje Klaipėdos architektūroje. Kitaip tariant, kuriant naują, apibendrintą reikšmę sovietmečiu ir plėtojant jos tęstinumą posovietiniu laikotarpiu, Klaipėdoje remtasi realiais ikikarinės architektūros elementais. Architektūros, kuri tuo metu, apie 1970–1975 metus, dar tik buvo pradėta pažinti (vėlyvuoju sovietmečiu bene vienintelis žmogus Klaipėdoje, galėjęs apie ją kalbėti kompetentingai, buvo menotyrininkas Jonas Tatoris), bet kurioje plika akimi buvo matomi tie patys elementai – raudona plyta, baltos ar pilkos plokštumos, šlaitiniai stogai ir kartais fasaduose naudoti medžio elementai.
Kas buvo raudona plyta Klaipėdoje iki Antrojo pasaulinio karo?
Iki XX a. vidurio toks dalykas kaip „klaipėdietiškas“ architektūros stilius, kurio esminis elementas būtų raudona plyta, neegzistavo. Pati „raudonų plytų architektūra“ nėra architektūros stilius, nes raudona plyta pirmiausia yra medžiaga, kurią architektai ir statytojai galėjo naudoti labai skirtingoms architektūrinėms išraiškoms kurti.
Pagaliau raudona plyta Lietuvoje nėra vien Klaipėdos fenomenas. Šiame Baltijos jūros regiono krašte statybai ji naudota nuo Viduramžių. Tačiau ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje, ir toje dabartinės Lietuvos dalyje, kuri tuomet priklausė Prūsijai, ilgą laiką plyta buvo statybinė medžiaga, naudota pirmiausia išskirtiniams pastatams: iš jos (ir akmenų) statytos pilys, fortifikacijos, bažnyčios ir kiti svarbesni objektai. XVII–XVIII a. plytinių pastatų daugėjo, bet visų pirma miestuose.
Lūžinis šimtmetis, kuriuo Klaipėdos atotrūkis nuo likusios dabartinės Lietuvos vis ryškėjo, buvo devynioliktas. Pirma, po didžiojo gaisro (1854 m.) Klaipėdoje namus ir sandėlius reikalauta statyti tik mūrinius; šio draudimo su tam tikromis išimtimis laikytasi ir XX a. pradžioje. Antra, XIX a. antroje pusėje Klaipėda kartu su visa Prūsija tapo dalimi Vokietijos, kuri per nepilnus penkis dešimtmečius tapo antrąja pagal gamybos apimtį jėga pasaulyje, prieš Pirmąjį pasaulinį karą aplenkusia Britaniją ir atsilikusia tik nuo JAV. Nors Klaipėdos regionas buvo šios Vokietijos užkampis, tapsmas dalimi didžiausios Europos ekonomikos vietinei infrastruktūrai turėjo didelį poveikį.
Tai matyti ir iš plytinių skaičiaus augimo. Apie 1860 m. būsimo Klaipėdos krašto teritorijoje veikė šešios plytinės, o apie 1910 m. – jau 22. Įprasta statybine medžiaga raudona plyta tapo ne tik mieste, bet ir kaimo vietovėse, kur medinius namus XIX a. pab.–XX a. pr. intensyviai keitė mūriniai. Ministrų Taryba Kaune mūrinės statybos išplėtojimo planą Lietuvos Respublikai patvirtino 1939 m. kovo 2 dieną. Planas turėjo būti įgyvendintas iki 2000–2030 metų. Tačiau Klaipėdos kraštas mūrinės statybos išplėtojimo bumą tuo metu jau buvo išgyvenęs ir rezultatą pasiekęs apie 1910–1920 metus.
Visame šiame kontekste raudona plyta Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte laikotarpiu iki Antrojo pasaulinio karo visų pirma pasakoja ne tiek apie konkretų architektūros stilių, kiek apie regiono modernizaciją, industrializaciją, statybų šuolį ir statybos technologijų pokyčius. Tačiau tai – tik dalis atsakymo apie raudonos plytos vaidmenį.
Raudona plyta tapo architektūrinį vieningumą kuriančia medžiaga
Įvertinus visa tai, reikia pridurti, kad raudona plyta Klaipėdoje ir Klaipėdos krašte XIX a. pab.–XX a. pirmoje pusėje nebuvo tik neutrali statybinė medžiaga. Masinis jos naudojimas pirmiausia viešuosiuose pastatuose visoje Vokietijoje pradėjo daryti įtaką supanašėjimui, kurio pėdsakus dar ir šiandien nesunkiai pastebime keliaudami Vokietijoje, Lenkijos žemėse, kurios prieš Pirmąjį pasaulinį karą priklausė Vokietijai, Rusijai priklausančioje Kaliningrado srityje ar Klaipėdos krašte.
Tam padėjo keli procesai. Pirma, plytos gamintos standartinio dydžio: Prūsijoje jis reguliuotas jau XIX a. pr., bet 1872 m. Vokietijoje buvo įvestas vadinamasis Reicho formatas – 20×12×6,5 cm dydžio plyta. Tai ir kiti reguliavimai formavo standartizuotų statybinių medžiagų pasiūlą. Antra, sparčiai plėtojosi statybų reglamentavimas, o jo kontrolė buvo „nuleista“ iki kiekvienos apskrities lygmens. Trečia, palengvinant darbą provincijoje, Berlyne jau XIX a. viduryje rengti pavyzdiniai pastatų (ypač viešųjų) projektai, kuriuos vietoje buvo galima pritaikyti prie konkrečių sąlygų.
Negana to, XIX a. plėtojantis vokiškajam nacionalizmui, vokiečiakalbiuose kraštuose pradėta ieškoti atsakymo į klausimą, kas yra „tikrai vokiška“ architektūra. Šiuo klausimu Prūsijoje inspiracijos semtasi iš šiaurinėje Vokietijos dalyje ir Baltijos jūros regione Viduramžiais plitusios plytinės gotikos (Backsteingotik). Sąlygas tokių idėjų sklaidai sudarė švietimas, mat architektūros XIX a. Prūsijoje jau imta mokyti specialiose mokyklose – pastatų statyba tuo laiku iš amatininkiško užsiėmimo, kurio išmokstama iš praktikos, virto reikalu, kuriam reikalingas inžinerinis pa(si)rengimas.
Visa tai reiškia, kad raudona plyta tapo daugiau nei standartizuota statybine medžiaga. Pamažu ji ėmė įgyti kultūrinę reikšmę, nes jau XIX a. pab.–XX a. pr. Prūsijoje ji pateko į dėžę, iš kurios imti įrankiai „tautiniam stiliui“ sukurti. Tiesa, dėl to imti tapatinti raudoną plytą su „prūsiškumu“ ar „vokiškumu“ būtų per siauras ir provincialus požiūris. Raudoną plytą tuo tikslu į savo įrankių dėžes Šiaurės Europoje tuo metu dėjo ne vien vokiečiai.
Ar raudona plyta reprezentuoja vieną architektūros stilių?
Kai, lankydamiesi buvusiame Klaipėdos krašte, pamatome seną netinkuotą raudonų plytų pastatą arba matome tokį, kuriame ji naudojama kaip atviras, tinku nedengtas fasado elementas, visas aptartas kontekstas jau palengvina tokio pastato supratimą. Suvokiame laikotarpį ir jo kontekstą. Prie bendro suvokimo verta pridurti, kad stotys, mokyklos, bažnyčios, paštų, teismų pastatai, miškų ūkio tarnybinės ir gyvenamosios patalpos, kiti viešieji pastatai, Klaipėdos krašte iškilę XIX a. pab.–XX a. pr., dažniausiai visi yra raudonų plytų.
Vis dėlto norėdami žengti toliau ir įsigilinti į architektūros, kurioje tokia plyta naudota, savitumus, pirmiausia neturėtume painioti medžiagos ir stiliaus. Įvairiuose pasisakymuose girdime nuomonę, kad raudona plyta XIX a. antrosios pusės–XX a. pr. Klaipėdos architektūroje yra nuoroda į neogotiką, bet taip nėra.
Įvairios degtų plytų rūšys, įskaitant klinkerį ir perdegtas plytas, jų netinkuojant, kaip viso fasado ar jo elemento sprendimas, minėtu laikotarpiu naudotos daugelio stilių pastatuose. Norint tą stilių atpažinti, architektūros elementų visumą reikia skaityti tarytum knygą, identifikuojant, kaip šie elementai išdėstomi, kaip derinami tarpusavyje ir kokiame kontekste tai daroma.
Kai raudona plyta Prūsijoje tapo masine statybine medžiaga, šioje šalyje, kaip ir beveik visur kitur tuo metu Europoje, vyravo istoristiniai stiliai (iš renesanso, klasicizmo pasiskolinti principai ir detalės), romaninės ar gotikinės architektūros elementų interpretacijos. Vėliau nuo jų pamažu pereita prie reformistinių srovių. Jos siekė „išsivaduoti“ iš XIX a. antrąją pusę paženklinusio kosmopolitinių „klasikinių“ istoristinių stilių palikimo. Vedamos šio siekio, alternatyvą jos regėjo vietos „tradicijose“ – ieškota regioninių statybos ypatumų, stengtasi identifikuoti ir naudoti tariamai tradicines statybos medžiagas. Architektūroje tai reiškėsi jugendo stiliumi (Jugendstil), medžiagų stiliumi (Materialstil), tėviškės puoselėjimo stiliumi (Heimatschutzstil). Pagaliau po Pirmojo pasaulinio karo posūkis modernizmo link tapo dar įtaigesnis: noras atsisveikinti su istorija architektūros stilistikoje reiškėsi visu idėjų spektru – nuo santūraus ekspresionizmo iki konstruktyvizmo ir funkcionalizmo.
Raudonos plytos naudojimas šioje stilių kaitoje patyrė tam tikrą transformaciją. Apibendrinti ją taip, kad tai tiktų visiems atvejams, neįmanoma. Tačiau transformacijos tendencija glaustai buvo tokia: iš dominuojančio, atviro, nuobodų vienodumą padedančio sukurti fasado elemento raudona plyta fasaduose vis labiau tapo tinku iš dalies pridengiamu, eksperimentiniu, kai kada tiesiog dekoro elementu.
Atviras fasado elementas, bet ne tik. Vietoje epilogo
Kad raudona plyta nėra ir prieš šimtą metų nebuvo vien klaipėdietiškos architektūros elementas, patvirtins kiekvienas, kas bent kartą yra lankęsis Flandrijos, Nyderlandų, šiaurinės Vokietijos, Danijos, pietinės Švedijos ar šiaurinės Lenkijos miestuose.
Negana to, pažvelgę į skaičius, suprasime, kad prieškarinių pastatų, kuriuose ji naudota atvirai, netinkuojant fasado, kaip viso fasado ar jo elemento sprendimas, šiandienos Klaipėdoje ne tiek jau daug. Preliminarūs skaičiavimai leidžia kalbėti apie maždaug šimtą tokių pastatų. Prieš Antrąjį pasaulinį karą jų būta daugiau: nemažai tokių vėliau buvo užtinkuoti ar nugriauti. Nepaisant to, ir tuo metu skaičius neatrodė įspūdingas, turint galvoje, kad prieš šimtmetį, 1931 m., Klaipėdos mieste buvo 4 029 pastatai – nebūtinai plytiniai ir nebūtinai raudonų plytų. Raudona plyta tuo metu vis dar gausiai naudota kaip statybinė medžiaga, bet dauguma namų mieste buvo tinkuoti.
Tačiau kiekybinis svoris ne visada lemia reikšminį svorį. Pastatai, kuriuose raudona plyta naudota kaip tinku nepridengtas fasado sprendimas, Klaipėdoje prieš Antrąjį pasaulinį karą buvo reprezentaciniai, formuojantys miesto siluetą (katalikų bažnyčios pastatas (pokariu nugriautas), teisingumo rūmai, kareivinės) ar dominuojantys jo svarbiose erdvėse (taupomosios kasos ir miesto įmonių pastatas, mokytojų seminarijos pastatas); tokiuose pastatuose rinkdavosi daug žmonių (turgaus halė (pokariu nugriauta), pašto rūmai). Todėl galima teigti, kad Klaipėdos „įvaizdį“ raudona plyta kūrė jau tada.
Šia prasme tai, kas daryta su raudonu pastatų koloritu Klaipėdoje sovietmečiu ir ką bent dalis Klaipėdoje projektuojančių architektų bando toliau plėtoti naujomis politinėmis ir ekonominėmis sąlygomis, yra veikiau cikliškas grįžimas prie to paties klausimo, nei tradicija. Klausimo, ar raudonų plytų pastataipadedaatpažinti Klaipėdą, identifikuoti šio miesto savitumą, savitą istoriją bei praeityje besiplėtojusius kultūrinius ryšius su Baltijos ir Šiaurės jūros regionu.
